Susipykau su vyru. Dėl rimtos priežasties. Sužinojau, kad jis turi draugę. Atrodytų, kokios problemos? Skyrybos ir tiek. Tačiau vyras galvojo kitaip. Ir iš namų išeiti neskubėjo ir draugės palikti nenorėjo. Matyt, įsivaizdavo esantis sultonas.
Manęs, aišku, tokia padėtis netenkino. Todėl nusprendžiau pati imtis iniciatyvos, išvažiuoti ir taip išspręsti visas problemas. Greitai susiradau slaugės darbo vietą ir išlėkiau į užsienį. Girdėjau, kad toks darbas nėra lengvas, bet raminau save – užtat gerai mokamas. Be to, kitos išeities tuo metu kaip ir neturėjau. Reikėjo greitai dingti iš namų ir aš dingau. Dabar žinau, kad paskubėjau. Reikėjo geriau pagalvoti, surinkti informaciją, pasiskaityti dirbančių moterų atsiliepimus, pasverti savo jėgas. O aš to nepadariau. Nes galvojau, kad seną žmogų ne taip jau ir sunku prižiūrėti. Pasirodo, klydau.
Savo klaidą suvokiau jau keliones metu, kai išgirdau, ką pasakoja moterys apie išprotėjusių senukų priežiūrą. Supratau, bet neišsigandau. Mąsčiau: moterims nepasisekė dėl jų kaltės, nes jos yra kvailios ir nevalyvos. O štai aš – kitas reikalas. Mandagi, rami, stropi ir išsilavinusi. Manęs tikrai niekas neskriaus, o kaip tik atvirkščiai – mylės ir ant rankų nešios. Dabar net gėda dėl tokių naivių minčių.
Rožiniai akiniai nukrito vos atvykus į būsimą darbo vietą. Pasirodo, iš tiesų niekas čia slaugių iš Rytų Europos su gėlėmis nepasitinka, šampanu nevaišina ir minkštų patalų nepasiūlo. Net ir pailsėti po 24 valandas trukusios keliones neleidžia. Bent man tikrai neleido.
Vos atvažiavus, po trumpo prisistatymo iš karto liepė drožti į virtuvę ir gaminti pietus. Nuskubėjau, kur pasiuntė ir... O siaube! Ką pamačiau! Visur netvarka! Indai, baldai, šaldytuvas, langai, užuolaidos, grindys net apskretę nuo riebalų ir maisto likučių, net baisu juos liesti. Nieko sau, pagalvojau, vokiškas pedantiškumas ir tvarkingumas! Šitaip apsileisti!
Be reikalo tada nustebau. Reikėjo pataupyti emocijas voniai ir tualetui. Štai kur laukė tikrai širdį veriantys vaizdai. Vonioje – pajuodusi sena vonia bei kriauklė. Tualete – sudžiūvusių išmatų likučiais aptaškytas klozetas, gausiai aplaistytas šlapimu. Matyt, senutė nespėja laiku atsisėsti ant to klozeto.
Galite įsivaizduoti, kiek laiko vargau, kol visą brudą sutvarkiau? Jaučiate, kokį pasišlykštėjimą patyriau bedirbdama? O apie tai, kiek kartų vos neapsivėmiau, iš viso geriau patylėsiu.
Kodėl visa tai pamačiusi nepabėgau? O kur reikėjo bėgti? Namo? Kur laukė neištikimas vyras? Jau geriau skradžiai žeme prasmegti nei šitaip nusižeminti.
Kai viską išvaliau ir sutvarkiau, tikėjausi nors kokios padėkos. Nors šypsenėles. O kas tai darys? Demencija (silpnaprotystė-Red.) ar šizofrenija serganti senelė? Jos dukra? Nejuokinkite. Dukra vietoje padėkos tik nuolat gąsdino baudomis už netinkamą senelės priežiūrą ir algos mažinimu už prastai, jos manymu, sutvarkytus namus. Pati senelė gąsdino atleidimu iš darbo už nurodymų nevykdymą. Atseit, šakosiesi, neklausysi – lauk. Tokių kaip tu pilnos gatvės.
Turbūt ji jautė, kad bijojau prarasti darbą, todėl ir skriaudė. O gal ne dėl to. Gal dėl ligos. Kas žino? Bet norėdama mane įskaudinti ji parodydavo aukštą fantazijos pilotažą.
Ji iš manęs reikalavo, kad maudyčiausi tik kartą per savaitę, drabužius skalbčiau tik kartą per dvi savaites ir tik kartu su juos rūbais ir nešvariais apatinukais.
Valgyti – tik 3 kartus per dieną. Ir ne po daug. Nes daug valgyti nesveika. Kambarius tvarkyti kasdien. Ir, neduok Dieve, kur nors dulkelę pražiopsosi. Tragedija! Skandalas ir šauksmai, kad mus puola bakterijos ir parazitai.
Miegoti turėjau su ja vienam kambaryje. Atidaryti langus – draudžiama. Ir nesvarbu, kad baigi uždusti nuo tvankumo ir nuo jos netinkamai dirbančio žarnyno kvapo. Naktį nedrįsk išeiti iš kambario. Kęsk jos knarkimą, nuo kurio apsisaugoti nepadėdavo nei vata ausyse, nei pagalvė ant galvos.
Masažuoti kojas, kai tik ji to panorės. Nemalonu liesti mėlyną ištinusią odą ir pirštus su storais nagais? Kam tai rūpi? Tu esi vergas ir privalai pildyti visus šeimininko norus. Į lauką neiti. Nes nesaugu senutę palikti namuose vieną.
Ji netgi reikalavo, kad nenaudočiau tualetinio popieriaus – valyčiausi su skudurėliais. O panaudotus skalbčiau, džiovinčiau ir vėl naudočiau pagal paskirtį.
O labiausiai nervino reikalavimas ištraukti rūbus iš neegzistuojančios spintos. Kai to nepadarydavau, nes nemoku iš sienos ištraukti drabužių, būdavau apšaukiama negražiais vokiškais keiksmažodžiais ir apmėtyta pirmais po ranka pasitaikusiais daiktais. Ir nepasiskųsi niekam. Nes niekas tavimi netiki!
Tokiomis sąlygomis sugebėjau dirbti lygiai tris mėnesius. Po to pastebėjau, kad pradėjo važiuoti stogas, ir susikrovusi daiktus pabėgau niekam nieko nesakiusi. Kodėl paslapčiomis? Bijojau, kad dar apkaltins dėl kokios nors vagystės.
Štai kokia ta mano netikusi patirtis dirbant slauge. O dar sako, darbas žmogų puošia, o ne žemina. Netiesa. Pasirodo, yra darbų, kurie žemina. Ir vienas jų – slaugės darbas. O ypač, jeigu jį dirbi ne savo šalyje.
Patarimas tiems, kurie tik galvoja išbandyti šį darbą – neskubėkite! Viską gerai apgalvokite. Kad vėliau nereikėtų verkti krokodilo ašaromis ir gailėtis dėl priimto netinkamo sprendimo, kaip kažkada gailėjausi aš ir kaip, esu įsitikinusi, gailisi visos panašų darbą dirbančios moterys.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
