Viskas prasidėjo nelinksmai – lapkričio mėnesio pabaigoje, kai jau planavau pirkti Kalėdines dovanas ir gyvenau prieššventinių rūpesčių sūkuryje, vyras pareiškė – išeinu. Išeinu visam laikui. Darbe susitikau ir pamilau kitą, gražesnę, prašmatnesnio eksterjero. Meilė baigėsi, nuvyto pomidorai, sudie.
Likau priblokšta, išgąsdinta į akis žvelgiančios vienatvės ir, aišku, visa galva panirau į juodą depresiją. Dabar prisimenu tą laiką tarsi pro rūką – rodos, kažkas grubiai išspyrė iš po kojų pagrindą. Rodos, rėkiu visu balsu ir niekas, visiškai niekas visoje visatoje manęs negirdi. Tarsi būčiau netekusi dalies savęs. Pačios svarbiausios, esminės.
Kūčias sutikau namie. Viena. Tiesiog gulėjau susisukusi į kamuoliuką ir gailėjausi savęs. Ištekėjusi už mokyklinės meilės, planavusi su juo susilaukti vaikų, ramiai drauge pasenti, jaučiausi netekusi gyvenimo prasmės.
O juk buvau gera žmona. Išties gera. Nekeldavau skandalų tuščioje vietoje, negulėdavau vedybiniame guolyje kaip lenta, skaičiuodama lubų įtrūkimus ir laukdama, kol jis baigs. Nepjaudavau dėl pinigų stygiaus, nepriekaištaudavau dėl niekų...
Tai kas? Kas jam buvo negerai? Ką turi ji, ko aš neturiu?
Artėjo naujųjų metų išvakarės. Atsisakiau visų kvietimų, nes puikiai suvokiau neištversianti smalsių ir užuojautos kupinų žvilgsnių. Jaučiausi negraži, niekam tikusi atlieka. Šlepetės, kurias negailestingai numindžiojo ir ištrenkė į šiukšlių konteinerį.
Kai iki Naujųjų sutikimo likus vos kelioms valandoms savigaila virto savigriovos poreikiu, nusipirkau butelį degtinės, įsisupau į dėmėtą chalatą (su juo niekada nesirodydavau vyrui), užsidegiau žvakes, įsijungiau pirmą pasitaikiusį televizijos kanalą, griuvau ant sofos ir pradėjau bukai sriuobti tiesiai iš kakliuko. Šito taip pat niekad nedarydavau.
Ar verta sakyti, kad mikliai nusilesiau iki tokios būsenos, kai staiga patraukia daryti žygdarbius?
Po keliolikto gurkšnio nusprendusi, kad esu visai dar nieko sau ir neturiu ko prarasti, stvėriau telefoną... Paskui juosta trūko. Berods, skambinau savo buvusiam ir išdėjau jį į šuns dienas. Paskui geriausiai draugei pasriūbyti ir pasiskųsti, kokie visi vyrai kiaulės.
Pabudau gerokai įdienojus nuo visu garsu plyšaujančio telefono. Nustebau, pamačiusi daugybę trumpųjų žinučių. Nors užmušk, neprisiminiau kam rašiusi ir kokiu tikslu, juo labiau, kad visi numeriai buvo nežinomi.
Drebančiomis rankomis atsidariau sąrašą... Viešpatie aukštielninkas! Jau pirmoji perskaityta žinutė išmušė mane iš vėžių. Nepažįstamas vyriškis dėkojo už malonų bendravimą ir siūlė artimiausiu metu jį pratęsti. Malonioje neįpareigojančioje aplinkoje.
Antrasis pasiūlymas buvo dar įdomesnis ir išsamesnis. Ten smulkiai pasakojo, kas, ką ir kada žada su manimi nuveikti su visomis sultingomis smulkmenomis.
Jau ketinau ištrinti visa tai, tik smalsumas paėmė viršų. Nors užmušk, neprisiminiau, kaip ir kam aš rašiau, kokiu būdu šitos provokuojančios žinutės atsidūrė mano telefone.
Bandydama suvesti galus, pradėjau skaityti viską iš eilės. Labiausiai mane pritrenkė ne tai, ką rašė vyrai... Skaičiau savo pačios rašytus žodžius ir netikėjau tuo, ką matau. Pasirodo, sugebu ir flirtuoti, ir provokuoti.
Kalta jaučiausi labai trumpai. Staiga visas šeimyninis gyvenimas, apskritai, visas mano gyvenimas atsivėrė kitoje šviesoje. Visą laiką buvau teisinga iki kaulų smegenų, tikra pilka nuobodi vištelė, kuri niekada nepatyrė jokių sukrėtimų ir jokios nuotykių dvasios.
Išsirinkau pirmą pasitaikiusį numerį, pati pakviečiau vyruką į pasimatymą. Vis tiek neturėjau ko prarasti. Gyvenimas subyrėjo į šukes, geriau sušluoti ir išbrukti velniop, nei knaisiotis po jas ir bandyti viską suklijuoti.
Važiavau troleibusu į pirmąjį savo gyvenime pasimatymą pasirinktoje kavinėje ir jaučiausi tarsi eičiau į karą. Važiavau nepasidažiusi, nepasidariusi manikiūro, apsikabinusi butelį mineralinio vandens (tokia buvau ne viena tą vakarą), palikusi namie visas moteriškas gudrybes. Keista, tačiau malonaus jaunesnio vyruko nenubaidė nei mano neprekinė išvaizda, nei karingas nusiteikimas. Nežinau kaip, bet jis išsyk ištirpdė visą mano nepasitikėjimą. Vos po pusvalandžio jau pliurpėme lyg seni pažįstami ir kvatojomės iš visokių niekų.
Pasirodo, gyvename toje pačioje gatvėje, jo namą galiu matyti pro savo devynaukščio langus. Neįsivaizduoju, kiek sykių važiavome tuo pačiu troleibusu, stovėjome toje pačioje troleibuso stotelėje ir, skubėdami namo, mynėme tas pačias šaligatvio plyteles...
Iš šio informacijos šaltinio sužinojau, kad mano numerį ir žinutę, teigiančią, kad ieškau rimtų santykių, atsitiktinai pamatė... Televizijoje. Iki šiol neatsimenu, kaip ją rašiau ir išsiunčiau.
Kai mano mieliausiasis tarsi apipešiotas katinas kovo pabaigoje pabandė parsivilkti atgalios į namus, kur tikėjosi rasti mane, tokią bejėgę, vieta jau buvo užimta. Tas pirmasis atsitiktinis numeris, pirmasis pasimatymas ir visi kiti, kurių metu jaučiausi tiesiog puikiai, virto rimtais santykiais. Nuostabaus vyro, kurį man pavyko sutikti tokiu kuriozišku būdu, nesutrikdė nei pažinties būdas.
Skyrybų prašymą pateikiau aš. Nusimečiau nuo pečių šitą naštą, o šalia buvo žmogus, padėjęs pamiršti išdavystę.
Ir jau pradedu galvoti, kokią pažinties versiją pateiksiu, kai dukra paklaus, kaip mama ir tėtis susitiko. Manau, apie degtinės butelį, nuotykių dvasios paieškas ir žinutę televizijoje, skelbiančią, kad „jauna, laisva, žavi moteris ieško draugo rimtiems santykiams“ papasakosiu ne anksčiau, nei dukra sulauks pilnametystės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
