Žinojau, kad mano vyras, Gruzijos pilietis, Lenkijoje gyvena nelegaliai (dokumentų galiojimo data buvo pasibaigusi), bet jis, pažinęs mane, nenorėjo ir negalėjo išvykti. Jis ir anksčiau buvo pažeidęs Šengeno įstatymus (keliavo be dokumentų), bet ne tame esmė.
Visi žinome, kokioje ekonominėje situacijoje šiandien yra Gruzija. Tai šalis, skęstanti ekonominėje bei politinėje krizėje, išgyvenusi karą, Eduardo Ševarnadzės valdymo metus, ir tik dabar po truputį stojasi ant kojų. Ir nieko keisto, kad dauguma gruzinų kaip ir mano vyras bėgo iš ten kuo greičiau, norėdami padėti savo šeimoms, užsidirbti ir vėliau grįžti.
Po kurio laiko mes su vyru nutarėme pabandyti legalizuoti jo buvimą Europos Sąjungoje – nuvykti į Lietuvą ir sudaryti santuoką. Kaip didžiausi nevykėliai buvome pagauti. Vyras buvo deportuotas, jam uždrausta trejus metus atvykti į Lietuvą.
Ilgai nelaukdama nuvykau į Gruziją, susipažinau su jo šeima, susituokėme. Po kelių mėnesių pastojau ir kreipiausi į Migracijos departamentą, prašydama sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvą terminą. Tą jie, atsižvelgdami į aplinkybes, padarė.
Bet buvo likę dar du draudimai iš kitų Šengeno šalių. Ilgai viskas truko. Kreipėmės dėl vizos į Lietuvos Respublikos ambasadą Tbilisyje, gavome neigiamą atsakymą, po to dar kartą, vėl gavome neigiamą atsakymą, vėliau kreipėmės į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir nenustebome, kai gavome neigiamą atsakymą, kadangi mano vyras buvo įrašytas į dviejų Šengeno šalių juoduosius sąrašus.
Važiavau į Vilnių, praleidau ten daugiau nei du mėnesius. Byla atsidūrė teisme, o aš tuo metu siunčiau į visas įmanomas institucijas tose šalyse laiškus, prašydama, kad vyras būtų pašalintas iš tų sąrašų.
Valio – šių metų lapkritį gavau atsakymą, kad viskas baigta – mano vyrui nedraudžiama vykti į Europos Sąjungą, tuo pačiu ir į mano tėvynę Lietuvą.
Nusprendėme ilgai nelaukti, juk Kalėdos čia pat – pagaliau turime galimybę susėsti prie šventų Kūčių stalo su mano gausia šeimyna, gyvenančia Lietuvoje.
Greitai surinkau Lietuvos Respublikos ambasados Tbilisyje numerį paklausti, kada galime atvykti dėl vizos. Moteris telefonu mums pasakė, kad yra laisva vieta lapkričio 25 dieną. Paklausiau, kokius dokumentus turėtumėme paruošti, o ji atsakė, kad jeigu tai mano vyras, užteks santuokos liudijimo ir mano, Lietuvos pilietės, paso kopijos.
Mes važiuojame iš kito miesto į sostinę paduoti dokumentų. Atvažiuojame pavėlavę, bet mus priima. Priima, bet pasirodo, kad taip lengva nebus. Kadangi draudimas vykti į ES mano vyrui turėjo galioti iki 2015 metų, jie nepriims dokumentų. Nurodė dar kartą atnešti dokumentus, o kartu ir popierius, patvirtinančius, kad vyras yra išbrauktas iš
tų sąrašų. Bet kam, po velnių, jiems to reikia, jeigu jie turi sistemą, kurį jiems viską parodo?
Tvarkoj, skambiname dar kartą užsirašyti į priėmimą. Mums pasisekė – galėjome atvykti jau kitą dieną. Atvykstame, turime dokumentus, patvirtinančius, kad vyras yra išbrauktas iš juodųjų sąrašų, turime, kaip moteris mums sakė, mano paso kopiją ir santuokos liudijimą. Duodame viską, dokumentus priimanti mergina pasako, kad atsakymas bus po savaites (nieko daugiau, tik tiek).
Lygiai po savaitės, tikėdamiesi teigiamo atsakymo, vėl iš kito miesto važiuojame į Tbilisį. Mergina be jokio paaiškinimo sako, kad atsakymas neigiamas ir kad jį galime skųsti teisme. Atsakymas neigiamas, kadangi „nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas.“
Aš klausiu tos merginos (kas kitas, jei ne ji, turėtų tą žinoti?): „Ką tai reiškia? Ar nepakanka to, kad aš, Lietuvos pilietė, noriu vykti su savo vyru aplankyti mano šeimos?“ Ji nieko neatsakė, tik pakartojo, kad galiu kreiptis į teismą.
Kitą rytą paskambinau į ambasadą dar kartą – gal kas nors man paaiškins, kur šuo pakastas, ką mes ne taip padarėme, kokių dokumentų jiems trūko? Bet ne – ponia, su kuria kalbėjau, irgi buvo šalta ir arogantiška. Sakė, ji viską parašiusi atsakyme (nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas).
Klausiau, sakiau, kad galėjau nežinoti, kokių dokumentų jiems trūko, ilgai turėjau vos ne verkti į ragelį, kad ponia nukreiptų mane į ambasados interneto svetainę, kur tik angliškoje ir gruziškoje versijoje yra reikalinga informacija.
Tikriausiai pasakysite: „Va, pati kvaiša, kodėl iš karto nepasižiūrėjai?“ Ogi todėl, kad pasitikėjau sekretore, su kuria šnekėjau, kuri patikino mane, kad reikalingas tik mano pasas ir santuokos liudijimas. Todėl, kad pasitikėjau mergina, priimančia dokumentus, kuri daro tai jau nebe pirmą dieną ir, jeigu mato, kad kažko trūksta, turėtų tai pasakyti. Kodėl iš karto nenukreipia į ambasados interneto svetainę, nepasako, kur ieškoti informacijos? Ir kodėl skiriasi svetainėje talpinama informacija skirtingomis kalbomis?
Gerai, tegul būna. Peržiūrėjau, suruošėme absoliučiai visus dokumentus, kurie buvo reikalingi. Ką galėjome, tą surinkome. Atvažiavome dar kartą. Panelė, kuri priima dokumentus, kaip ir kiekvieną kartą buvo surūgusi ir beveik į jokius klausimus neatsakė.
Beje, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodo mergina dirbanti šį darbą. Nemačiau, kad būtų susišukavusi, nemačiau jos pasidažiusios, išlygintais drabužiais. Juk tie, kas ateina, bendrauja būtent su ja, ji yra Lietuvos Respublikos ambasados Tbilisyje veidas. Bent jau nusišypsotų karts nuo karto, tada gal taip nekristų į akis jos išvaizda.
Panelė priėmė dokumentus, dar savaitę laukiame atsakymo. Pirmadienį, gruodžio 15-ąją, atsiėmėme atsakymą – neigiamas.
„Kodėl?“ – klausiu aš. Tikrai buvau labai rami ir norėjau žmoniškai pasiklausti. Bet kurgi ši panelė atsakys, jai, matyt, per sunku. Sakau tada, kad noriu kalbėti su konsulu. Mano didžiausiai nuostabai ši mergina man sako: „Jūs ir kalbate.“
Labai norėčiau pasiklausti, ar gali va taip kiekvienas darbuotojas prisistatyti konsulu? Ar gali būti taip, kad niekur nėra tinkamai pateiktos informacijos?
Noriu, kad mano vyras atvyktų į Lietuvą. Esu girdėjusi, kad Gruzijoje galima tiesiog nusipirkti Lietuvos vizą. Ji čia esą kainuoja apie 2000 JAV dolerių. Yra kažkokios įmonės, kurios neva įdarbins, ir ambasada, labai gerai žinodama, kad tokios įmonės nėra, vis tiek išduoda tokias vizas. Šito tvirtinti negaliu, nes man yra tik taip sakę.
O gal ambasada turi parodyti statistikoje, kad kartais išduodami ir neigiami atsakymai?
Nežinau, ką begalvoti. Tik labai apmaudu ir gaila, kad tenka susidurti su tokiais abejingais žmonėmis, kad Kalėdas su vyru švęsime atskirai. O bilietus buvome jau nupirkę...
***
Komentuoja Užsienio reikalų ministerijos informacijos ir viešųjų ryšių departamentas:
„Užsienio reikalų ministerija nuolat akcentuoja visų konsulinių pareigūnų bei ambasadose ir konsulinėse įstaigose dirbančių vietinių darbuotojų pareigą nebiurokratiškai ir mandagiai aptarnauti, geranoriškai bei operatyviai teikti pagalbą visiems besikreipiantiems.
Vis dėlto, užsieniečiams, kurie yra ar buvo įtraukti į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Šengeno valstybes, sąrašus yra skiriama daugiau dėmesio ir jų aptarnavimas gali trukti ilgiau.
Jei vizos prašantysis asmuo nurodo, jog vyksta į Lietuvą darytis leidimą laikinai gyventi (LLG), tačiau, remiantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 str. 2. punkto nuostatomis, yra nepraėjęs vienerių metų po neigiamo sprendimo priėmimo dėl LLG, viza tokiam kelionės tikslui yra neišduodama.
Asmuo dėl vizos išdavimo tuo pačiu tikslu galėtų kreiptis tik praėjus vieneriems metams po Migracijos departamento neigiamo sprendimo išduoti LLG arba gali kreiptis dėl vizos nurodant kitą kelionės tikslą.
Gandų (apie nelegaliai pardavinėjamas vizas-Red.) nekomentuojame ir pažymime, kad Užsienio reikalų ministerija viešojoje erdvėje įdėmiai stebi panašaus pobūdžio informaciją bei teikia siūlymus už migracijos politiką atsakingoms institucijoms dėl nelegalios migracijos, fiktyvių įmonių steigimo bei fiktyvių santuokų sudarymo prevencijos.“