Gana greitai susibendravau su Nerijumi. Jis pareigomis buvo viršesnis už mane, be to, seniai įstaigoje dirbo, todėl visada padėdavo ar patardavo, jei ko nežinodavau, o kuratorės šalia nebūdavo.
Dažnai taip sutapdavo, kad Nerijus, kaip ir aš, darbą pagal grafiką pradėdavo antroje dienos pusėje, tad ir baigdavo jau vakare. Pasisiūlė tokiais atvejais parvežti mane namo. Savo automobilio neturiu, o gyvenau tolokai — labai džiaugiausi, kad dažnai nebereikia trenktis patamsy autobusais ar troleibusais, o yra kas paveža. Nuo pat pradžių mačiau ant Nerijaus piršto vestuvinį žiedą, tad pirmas porą savaičių net minčių „į tą pusę“ neturėjau.
Bet kartą parvežė mane ir pasiūlė dar prisėsti kur kavos. Paklausiau, kaip jo žmona reaguotų. Ir jis atsakė, jog žmona, deja, egzistuoja tik oficialiai. Realiai jie kartu negyvena. O žiedą dėvi iš įpratimo ir kad klientams sudarytų patikimesnį įvaizdį. Tada supratau, kodėl vakarais po darbo neskuba namo, o dar mane vežioja — pasirodo, niekas tuose namuose nelaukia. Po tokio jo paaiškinimo ir ta kava pasirodė verta dėmesio.
Atsipalaidavau, netgi leisdavau sau su juo paflirtuoti. Kartais, jei mūsų grafikas nesutapdavo, vėlai vakare paskambindavo man ir klausdavo, kaip praėjo diena. Tai truko gal mėnesį.
Ir vieną sekmadienį jis paskambino anksti ryte, liepė išeiti į kiemą. Išėjau, o ten stovėjo Nerijus su geltonų rožių puokšte ir maišeliu sveriamos „Dominikos“ kavos. Pasakė, kava jo, o pusryčiai mano. Aišku, pakviečiau į vidų. Papusryčiavome ir po to, jau jį išlydint, pirmą kartą mane pabučiavo.
Viskas vyko taip iš lėto, gražiu tempu: mėnuo bendravimo, gėlės, kava, bučinys... Jaučiausi kaip mokinė, kuriai asistuoja bendraklasis.
Į darbą tiesiog skraidžiau. Kiekvieną rytą atsikeldavau su tuo jausmu pilve — kaip varikliuku ir jauduliu vienu metu. Tiesa, laikėmės labai profesionaliai. Bendrauti darbo aplinkoje stengėmės nedaug ir pietaudavome atskirai. Dėl tų pietų man visad atrodė keista, bet pripratau, kad valgo jis su kitais viršesniais kolegomis, o aš su savo kuratore ar kitom bendradarbėm, su kuriomis sutampa grafikas.
Gruodžio pirmą penktadienį buvo suorganizuota „Žiemos šampano popietė“ — sveikinimai darbuotojams su žiemos pradžia ir artėjančiomis šventėmis. Po jos visi turėjome važiuoti į koncertą, įmonė užsakė bilietus.
Matyt, to šampano aš prisiragavau gerokai, nes, kaip dabar atsimenu, profesionalaus bendravimo vadžias per tą popietę visai atleidau. Kikenau ir šokau, Nerijus tikrai nepadoriai mane nužiūrinėjo ir prie visų bendradarbių nesidrovėdami flirtavom.
Paskui nuvažiavom į koncertą, o jam baigiantis Nerijus pasakė man, jog namo grįšime kartu. Išvažiavome pirmiau už visus, šį kartą - taksi, sustojome parduotuvėj ir nusipirkom dar „Žalių devynerių“, ir nuvažiavom pas mane. Gėrėm ir juokavom, ir, atrodo, viską išsišnekėjom... Jau senokai jo labai, labai norėjau, alkoholis tą aistrą dar labiau sužadino ir dabar net neatseku, kuriuo momentu abiem tapo aišku, kad mylėsimės. Kaip per rūką atsimenu vienas nuo kito plėšiamus drabužius ir girtą skubėjimą į malonumą.
Po visko aš dar labiau apsnūdau, o Nerijus staigiai išsiblaivė. Apsirengė ir pasakė, kad, kadangi ryt savaitgalis, man tikriausiai reiks kur važiuoti ar norėsiu ilsėtis, vadinasi, jis nakvoti neliks. Išvažiavo. Tuo metu kiek nusiminiau, tačiau jis skambino man ir kitą dieną, ir sekmadienį... Tai nuramino. Džiaugiausi naujai prasidėjusiu romanu.
Pirmadienį grįžus į darbą, jis atrodė kiek nervingas, tylus. Nelindau, nes vis dar žadėjau bent viešumoje laikytis profesionaliai. Bet per pietus pasikalbėjau su savo kuratore. Gal todėl, sakiau aš, Nerijus toks surūgęs, kad šventes teks praleisti vienatvėje — gyvenant vienam turbūt nė eglės puošt nesinori.
Kuratorė pataisė mane, kad kur jau ten vienas — gyvena su žmona, turi du vaikus, iš kurių vienas dar visai kūdikis, tad turbūt šventės kaip tik buvo aktyvios ir didelės.
Jausmas tą išgirdus buvo... Kvailai skamba, bet kaip kaištį iš bambos ištraukus. Situaciją ne sprendžiau — ką čia, tiesą sakant, beišspręsi — o ignoravau. Užblokavau jo skambučius ir kitus kontaktus, darbą stengdavausi padaryt kuo greičiau ir išeit pirmoji, nepasilikdavau dviese, nesileidau į kalbas.
Taip sutapo, kad praėjus kelioms dienoms atsirado galimybė man persikelti į Vilnių ir užsiimti visiškai kita, bet seniai svajota veikla. Kai su šiomis žiniomis nuėjau pas kuratorę ir pranešiau, kad išeisiu iš darbo, jos reakcija buvo agresyvi. Sulaukiau pamokslo, kad neįsivaizduočiau, jog jei nesibučiuoju vidury biuro, tai niekas aplink ir nemato, kas vyksta. Kad jeigu kas kartą dėl asmeninių santykių keisiu darbo vietą, tapsiu pasileidusi ne tik seksualine, bet ir visomis prasmėmis. Ir kad labai lengva yra „prisišikti ir pabėgti“.
Pasakiau nesuprantanti, apie ką ji kalba, padaviau pareiškimą, tačiau kabinetą palikau raudonai violetinė. Ačiū Dievui, man leido nedirbti trijų savaičių po pranešimo apie išėjimą, tad šiandien jau esu laisva ir netenka nei kuratorės, nei Nerijaus matyti.
Likau kvailės vietoje. Niekada sąmoningai nebūčiau rinkusis būti meilužės ar svetimos moters vietoje, juo labiau, negundyčiau vaikų turinčio vyro. O dėl jo melo likau kalė, kuri bandė pavogti svetimą vyrą. Nemanau, kad dar kada aklai tikėsiu, ką sako naujai sutiktas vyras. O žiedas ant piršto nuo šiol visam gyvenimui — didžiausias stabdis. Nesvarbu, dėl kokių priežasčių jis tariamai dėvimas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
