Baigęs vidurinę, įstojau į aukštąją mokyklą, kurioje studijavau technikos mokslus. Apsigyvenau bendrabutyje, kuriame gyveno įvairaus plauko mano kolegos. Gyvenimas bendrabutyje buvo, regis, smagus tik iki tam tikro momento.
Studijos, po paskaitų – į naktinį klubą, sekmadienio ir šeštadienio vakarais – alus su bendrabučio merginų draugija ir t.t. Mano egzistencija sliuogė tarsi kokia ledo ritulio šaškė. Žodžiu, gyvenimas buvo paviršutiniškas.
Bėgo laikas, tas malonumų kaleidoskopas – alus, klubai, prekybos centrų pramogos – skirtingai, nei mano kambario draugams ir kitiems kolegoms, man pabodo. Ėmiau ieškoti ko nors prasmingo.
Atvykus į sostinę, atsirado galimybė lankyti parapsichologų, krikščionių ir kitų grupių susibūrimus. Pavargęs nuo tuščių kambario draugų kalbų apie girtavimą, pramogas ir nusirašinėjimą, iš pradžių ėmiau savarankiškai mokytis lotynų kalbos. Pastebėjau, kad kambario draugai ir kiti pažįstami ėmė keistai į mane žiūrėti. Vienas net paklausė: „Kam vargti, kokia prasmė?“
Na, nesiginčijau su jais, bet dariau savaip. Laikui bėgant, į rankas paėmiau Bibliją, Koraną, filosofines knygas. Pradėjau plėsti akiratį. Nesakau, kad pradėjau gyventi asketišką gyvenimą. Bet kartą per diskusiją su bendramoksliais prie alaus tarp manęs ir jų atsivėrė intelektualinė ir dvasinė praraja. Mums bendraujant pavartojau tokius žodžius kaip: čakra, Krišna, Abraomas, Zaratustra, Dekalogas, muftijus, Sofijos soboras (Hagia Sophia). Jie žvelgdami į mane nustebo, o vienas dar juokaudamas paklausė: „Apie ką tu čia kalbi? Tadai, ar tau viskas gerai, nes tavo žodžiai tarsi iš kito pasaulio?“
Nors buvau šiek tiek išgėręs, susivaldžiau nepasakęs: „Klausykite, kaip jūs, nesuvokdami tokių elementarių žodžių, pasiekėte aukštosios mokyklos slenkstį?“
Mano draugužių paviršutiniškumas dar kartą atsiskleidė, kai vieną kartą uždaviau tokius klausimus: „Kur keliauja siela po mirties ir kokios ji būsenos?“ „Kas yra elementariųjų dalelių (protonų ir neutronų) viduje ir kur yra visatos ribos, o galiausiai, kas yra už jos ribų?“ Užuot bandęs apmąstyti šiuos klausimus, vienas kambario kaimynas leptelėjo: „Tu ką, be šito negali gyventi, kad tau tai svarbu? Mesk tai velniop ir nesigilink.“ O kiti jam pritarė.
Galiausiai baigėme mokslus ir išsiskirstėme kas sau. Aš, įkvėptas dvasingumo ir Rytų filosofijos, patraukiau į Indiją savanoriauti. Ten praleidau pusę metų, tranzuodamas apkeliavau tą kraštą, gyvenau ne prabangiuose viešbučiuose, bet apsistodavau pas paprastus žmones, kurie pagal mūsų materialinius standartus yra tikri skurdžiai.
Kartą teko nakvoti pas elgetą, mat jis paprašė manęs pinigų maistui, o aš jo paklausiau: „Gal galiu pas tave apsistoti nakčiai?“ Jis sutiko, o aš daviau jam maisto. Ir ką gi, galiu drąsiai pasakyti, kad su Indijos elgeta dialogas buvo daug įdomesnis nei su buvusias bendramoksliais. Neblogai jis išmanė Indijos ir Artimųjų Rytų religijas bei rytietišką kultūrą, gana neblogai mokėjo anglų kalbą, nes jo tėvas dar kolonijiniais laikais buvo miestelio anglų kalbos mokytojas.
Valgiau iš jo dubenėlių ir net nebuvo minties – o gal jis koks ligonis ar sergantis, pavyzdžiui, tuberkulioze? Apie tai susimąsčiau, kai grįžau į Lietuvą. Dabar, po daugelį metų trukusių klajonių po rytietiškas šalis ir religinių studijų, ėmiau net ir į Kalėdas žiūrėti kitaip. Dabartinė Kalėdų atmosfera man tapo nepriimtina. Dabar ši šventė – tai materializmas, apsirijimas ir masinis išlaidavimas. Niekada neperku namiškiams dovanų, o Kūčių vakarą jiems pasakau, jog didžiausia dovana yra tai, kad mes susirenkame prie bendro stalo.
Na, o su buvusiais kurso draugais dar ryšį palaikau ir vis paklausiu, kaip jie gyvena, tačiau paradoksas, o gal ir likimo pokštas, jog tas, kuris man sakė nesigilinti į visokias dvasias ir nebuitinius klausimus, šiandien dejuoja, kad neturi iš ko Kalėdų dovanų pirkti, o kai aš bandau jam paaiškinti, jog didžiausia ir svarbiausia dovana – tai bendras buvimas prie Kūčių stalo, jis apie tai nenori nė girdėti ir toliau verkšlena, kaip nupirkti šeimai dovanų, kurios yra laikinos ir paviršutiniškos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
