Kaip suprasti, ko čia važiavai, jei neturi kur gyventi? Žodžiu, sukeltum pagrįstą įtarimą. Nesu iš tų, kurie sėdi ir laukia, kol viską atneš ant lėkštutės. Ypač kai kišenėje švilpauja vėjai. O dar nurimti neleido mintis, kad Lietuvoje palikta mano mylima šeima. Žmona ir du vaikai. Be pinigų, kaip suprantate...
Nusprendžiau pabandyti eiti per namus ir prašytis darbo. Iki šiol netikiu, kad man pasisekė netyčia, nes jau atidarius pirmas duris laukė sėkmė. Atidariusi duris moteris išklausė mano litaniją ir pasakė, kad nelabai turi darbo. Atsiprašiau, kad sutrukdžiau, ir jau man išeinant moteris pasakė: „Palauk. Tuoj paskambinsiu savo vyrui.“ Kaip supratote, darbą gavau. Deja, labai nedidelį. Tiems žmonėms manęs pagailo ir jie nusprendė man duoti tiek darbo, kad galėčiau užsidirbti kelionei atgal į Lietuvą. Toks mano buvo prašymas, kai aš beldžiausi į duris.
Norėjau tik užsidirbti tiek, kad galėčiau grįžti atgal pas šeimą ir pamiršti šitą svetimą šalį, kurioje tikėjausi rasti laimę. Norvegų šeima buvo tiesiog nuostabi. Nesu Lietuvoje sutikęs tokių malonių ir užjaučiančių žmonių. Juk aš svetimas žmogus, o jie man suteikė ir gyvenamąjį plotą, ir maitino, ir dar davė užsidirbti. Tiesa, užmokestis nebuvo labai didelis, palyginti su šiandien gaunamomis pajamomis Norvegijoje. Bet vis tiek jis buvo 12 kartų didesnis, nei galėjau gauti Lietuvoje. Šie žmonės tuo metu buvo bedarbiai, tad man davė užsidirbti tik tiek, kad galėčiau grįžti atgal į Lietuvą.
Grįžęs namo, visus metus susirašinėjau žinutėmis su šiais žmonėmis ir po metų gavau pasiūlymą – jie man duos užsidirbti tokią sumą, kurios užtektų kelionei pirmyn ir atgal ir dar liktų truputį. Darbo nebuvo daug. Per dieną po kelias valandas. Tas norvegas turėjo man paruošti kas dieną vis kokį darbą. Šie žmonės buvo labai bendraujantys. Labai mėgo šnekėti iki išnaktų. Kas dieną padirbęs po kelias valandas, turėjau daug laisvo laiko, kurį turėjau skirti tiesiog pokalbiams prie stalo.
Be to, laisvu laiku, klausydamas jų patarimų, važinėjau po tam tikras jų rekomenduotas vietas ir beldžiausi į duris prašydamas darbo. Maždaug po mėnesio pavyko! Įsitvirtinau. Atlyginimas puikus, sąlygos fantastiškos. Rudenį suėjo devyneri metai, kaip kiekvieną pavasarį važiuoju į Norvegiją. Dirbu statybose. Turiu visus įrankius, kurių tik gali prireikti pastatyti namą.
Norvegijoje uždirbu tiek, kad kas mėnesį važinėju į Lietuvą pas šeimą, kur praleidžiu po kelias savaites. Tada vėl atgal. Vėl mėnesį dirbu, vėl pas šeimą. Vasarą atsivežu ir žmoną su vaikais. Tada susitaupo nemažai, nes 3 mėnesius nereikia važinėti į Lietuvą. Žiemą praleidžiame gimtinėje. Pastaruosius 5 metus darbo turėjau tiek, kad galėjau pasiimti du svetimus žmones ir juos aprūpinti darbu. Prisipažinsiu: Norvegijoje niekada nedirbau legaliai. Visas atlyginimas juodas.
Kai priėmiau du žmones dirbti pas save, pinigų uždirbau tiek, kad iš pradžių pats tuo netikėjau. Paskaičiuokite: mano suderėtas atlyginimas yra 130 kronų už valandą 1 žmogui. Šie du įdarbinti žmonės iš manęs gaudavo 70 kronų per valandą. Sakysite, aš „skrudžas“? Nepasakyčiau, nes jiems niekada nereikėjo sukti smegenų dėl bilietų ir jų kainų, jiems niekada nebuvo aktualu, kiek kainuoja būsto nuoma ir degalai, jiems nereikėjo turėti jokio įrankio. Viskuo aprūpinau!
Pirmus metus jiems pirkau ir maistą. Vėliau pakeičiau taisykles ir maistą turėjo pirktis iš savo pinigų, nes atsibodo klausyti priekaištų, kad perku ne tokią duoną ir panašiai. Norvegijoje maisto kainos panašios į Lietuvos. Visiškas absurdiškas melas, kai sakoma, kad maistas Norvegijoje kainuoja daug. Manyčiau, čia yra kaltos matematikos žinios. Lygiai tas pat, kai dabar įsivedėme eurą ir žmonės rėkia, kad gauna tris kartus mažiau pinigų. Čia tik matematikos žinių stoka.
Kad būtų visiems aiškiau, aš parašysiu Norvegijos maisto ir kitų produktų kainas norvegiškomis kronomis ir išversiu į litus. Patys suprasite, jog klydote sakydami, kad ten maistas brangus. Taigi makaronų pakelis (400 gramų) kainuoja 3 kronas, tai yra 1,2 lito. Žuvies piršteliai (labai aukštos rūšies) kainuoja 40 kronų už kilogramą, tai yra 16 litų. Labai populiarūs kotletai, kuriuos tereikia pasišildyti, jie kainuoja nuo 25 kronų už kilogramą, tai yra 10 litų. Pačios populiariausios Norvegijoje grilio dešrelės vasarą kainuoja 25 kronas už kilogramą, vadinasi, irgi 10 litų. Prisiekiu, kad tokio skonio ir kokybės dešrelių Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Aiškiai surašyta sudėtis: neįeina odos, kremzlių ir kitų lietuvių kasdienio maisto pakaitalų, iš kurių gaminamos dešrelės.
Bananai kainuoja apie 8 kronas (3,2 lito). Beje, yra ir brangesnių, čia aš parašiau pigiausius. Rūkytų gaminių kainos prasideda nuo 80 iki 500 kronų už kilogramą, o tai pavertus litais – 32–200 Lt/kg. Pažiūrėkite atidžiau, kokios pas mus dešros kilogramo kainos ir suprasite, jog kainos vienodos. Beje, Norvegijoje nėra tokio cirko kaip I, II, III ar aukščiausia rūšis. Norvegai tiesiog išsišaipo, kai paklausiu, kodėl nėra taip kaip Lietuvoje. Pas juos yra viskas aukščiausia rūšis. Pasikartosiu, kremzlių ir odų tenai žmonės nevalgo. Gal todėl norvegai vos sulaikė šleikštulį, kai kartą plaukėme Lietuvos link ir jie pamatė laive parduodamas rūkytas kiaulių ausis, kurios siūlomos kaip užkandis prie alaus. Ten tokie produktai keliauja į gyvūnų maisto gamybą.
Šviežių bulvių kilogramo kaina prasideda nuo 5 kronų už kilogramą. Tiesa, yra ir labai brangių bulvių, kurios gali siekti ir 30 kronų. Bet ar matėte pas mus, kiek kainuoja visokie ekologiški ar kiti neva stebuklingų savybių turintys produktai? Kartą Lietuvoje mačiau bulves, kurių kaina siekė 5 litus už 200 gramų. Bet apie tai neverta diskutuoti, nes tie, kurie perka tokias bulves, kainomis tikrai nesidomi.
Daržovių kainos irgi labai panašios. Kai kurios kainuoja netgi perpus pigiau nei pas mus. Pavyzdžiui, pomidorai ar agurkai. Bet reikia pataikyti, nes ne visada būna. Ir čia kalbu ne apie nupigintus produktus. Pati populiariausia pica Norvegijoje „Grandiosa“. Kiekvieną vasarą ši pica kainuoja vos 25 kronas (10 litų). Nepamenu tiksliai jos svorio, bet jei neklystu, apie 750–800 gramų. Du suaugę vyrai rimtai pasisotina. O skonio aprašyti net nemoku.
Kartais susimąstydavau: juk Norvegijoje kasininkė gauna apie 10–15 tūkstančių litų per mėnesį. Ar žinote, kiek pas jus gauna? Ogi apie 800–1100 litų. Kaip norvegai sugeba produktus parduoti taip pigiai? Juk vien išlaikyti darbuotojus kainuoja atomines sumas! Ten, pasirodo, vyrauja politika, kuri leidžia maisto kainas kelti iki tam tikros ribos. Ar pagalvojate, kas būtų, jei pas mus būtų tokia riba? Manau, mažai žmonių skųstųsi gyvenimu.
Deja, pas mus niekam neįdomu, kai senutė gauna 700 litų per mėnesį, o mokesčiams turi turėti 800 litų. Ir dar ne gėda tyčiotis, kai tie senukai yra spaudžiami psichologiškai: neva parduok būstą, kurį kruvinu prakaitu užarei, ir kelkis į bendrabutį. Kas suteikė teisę žmogui vadovauti, ką jis turi daryti su savo būstu, kuriame kiekvienas kampas yra prisiminimai, visas gyvenimas. Ir taip yra dėl to, kad pas mus leidžiama kažkam lobti kitų sąskaita.
Kitaip sakant, nėra tos ribos, kuri aiškiai pasakytų, kad tokie ir tokie produktai negali kainuoti daugiau nei X kaina. Taigi, niekam čia nerūpi paprastas žmogus. Mes dar esame laukiniai, kurie vadovaujasi principu: kuris turi ilgesnę ietį, tas laimi. Beje, ar žinote, kas dar Norvegijoje daro įtaką žemoms kainoms? Parduotuvių darbo laikas. Jos dirba daug trumpiau, o sekmadieniais gali dirbti tik mažos parduotuvėlės. Keista, bet niekada nemačiau tokių eilių kaip pas mus.
Žmonės moka apsipirkti vienu metu, jiems nereikia kas dieną lakstyti, kad pagautų akciją ir nusipirktų batoną pusdykiai. Kuo ilgiau dirba parduotuvė, tuo daugiau reikia darbuotojams mokėti, tuo daugiau išeina pinigų elektrai, nes apšvietimas juk galingas. Bet net ir šiuos dalykus įgyvendinus pas mus kainos nekristų. Juk greitai išminčiai randa paaiškinimą, kodėl visur pinga, o pas mus brangsta. Ir tik nereikia lia lia, kad neva Norvegijoje gyvenimas geras, nes jie turi naftą. Švedai jos neturi, bet kažkodėl gyvena 10 kartų geriau. Tenai mat žmogus turi teises, o pas mus net žmogaus žmogumi negalima vadinti. Egzistentas, ne daugiau...
Einu link pabaigos ir noriu pasakyti pagrindinę mintį, kuri ir paskatino parašyti šį straipsnį. Nors Norvegijoje uždirbau apie 20 tūkstančių litų, viską atmetus, mane visada traukė Lietuva. Verslo nedariau ir nedarysiu. Nesu tam sukurtas. O ypač Lietuvoje. Čia verslo (rimto) nepadarysi be sukčiavimo, be kitų išnaudojimo. O aš to nemoku. Tikiuosi, ir neišmoksiu. Grįžęs į Lietuvą visada mokėjau mokesčius, nors reikėjo eiti kryžiaus kelius, kol išsiaiškinau, kaip mokėti mokesčius nuo nelegaliai uždirbtų pinigų. Vienu metu maniau – jau pasiduosiu. Bet patriotiškumas nugalėjo. Radau būdą, kaip sumokėti mokesčius ir būti ramiam.
Kad būtų aiškiau, trumpai paaiškinsiu: Mokesčių inspekcijoje iš manęs pareikalavo pateikti visų norvegų, pas kuriuos nelegaliai dirbau, duomenis. Juokas pro ašaras! Ar aš į kvailį panašus, ar kvailiai VMI dirba? Kur jūs rasite žmogų, kuris sutiks man atskleisti savo duomenis, žinodamas, kad aš žadu deklaruoti, jog jis man mokėjo nelegaliai? Tiesa, rimto įstatymo, kaip susimokėti tokius mokesčius iš juodų pinigų, pas mus nėra. Telieka aplinkkeliai: verslo liudijimas, kuris galioja tik Lietuvoje. Bet bent jau tokį įsigijęs sumoki savo šaliai tai, kas, mano manymu, priklauso.
Taigi, jei supratote, aš nusprendžiau nebevažiuoti į Norvegiją ir ieškoti darbo čia. Kadangi mano visi kontaktai ir rekomendacijos yra Norvegijoje, Lietuvoje neturiu pažinčių. Nepasidaviau... Atkakliai ieškojau darbo ir dar vis neprarandu vilties (juokauju). Išsiunčiau apie 200 elektroninių laiškų su užklausomis dėl darbo statyboje. Turiu susikūręs „Facebook“ profilį, kuriame yra apie 1000 nuotraukų, kuriose matyti mano atlikti darbai.
Vienintelis mano reikalavimas buvo toks – 2500 litų į rankas. Atsirado! Deja, pasiūlymas tik toks: 1000 litų „ant popieriaus“, likusieji po stalu. Netinka! Nusileidau ir iki to, kad iš pradžių dirbsiu už 2000 litų į rankas. Vis tiek tokio atlyginimo niekas man negalėjo pasiūlyti. Visi kaip susitarę: 1000 „ant popieriaus“, kiti po stalu. Taip, kad nereikia pasakų, kurias sekate publikuodami straipsnius su žinomais statybų įmonių vadovais, jog jiems kritiškai reikia darbininkų, jog jie pasiryžę mokėti netgi 5000 litų į rankas. To Lietuvoje nėra! Pavasarį vėl išvažiuosiu į Norvegiją, tik šį kartą mano tikslas kitas: tvarkysiu dokumentus ir išsivešiu savo šeimą ten, kur net atėjūnas yra gerbiamas ir vertinamas.