Tegu žmonės lenkiasi Alachui, tegu garbina Jėzų, tegu kartoja „Om nama šivaja“ – viskas gerai, jei kažkam nuo to pagerėja nuotaika ir jis negadina gyvenimo aplinkiniams. Tačiau man nepatinka, kai tiesiai šviesiai nepasakoma, kad tave kviečia į religinėmis praktikomis užsiimančią bendruomenę.
Vasarą gatvėje man davė jogos centro lankstinuką. Juos dalinusi moteris aiškino, kad joga neprieštarauja jokiai religijai, tai yra sistema, kuri gerina kūno ir proto sveikatą.
Nuėjau, ir jogos pratimai (asanos) man tikrai tiko. Įpratau net viena rytais padaryti „Saulės pasveikinimą“, tai man padeda atsibusti ir susikaupti mokslams. Tenka daug sėdėti prie kompiuterio ir knygų, todėl nugara įskausta. Be to, mokausi dvyliktoje klasėje, todėl man būtina ką nors daryti, kad įveikčiau stresą.
Iškart pastebėjau, kad jogos studijoje pilna indiškų dievybių skulptūrėlių ir nuolat skamba indiškos mantros. Tai pamačius kilo klausimas, ar tikrai ilgainiui nebūsime įtikinėjami tapti induistais.
Kadangi esu smalsios prigimties, nusprendžiau išsiaiškinti – greitai susibendravau su jau ilgiau studiją lankančiais „jogais“ ir išsiaiškinau, kad jie visi turi savo asmenines indiškas mantras. Dauguma mokytojų ir mokinių taip pat turi indiškus vardus, kurie susiję su tam tikromis indiškomis dievybėmis. Visi jie yra puikūs žmonės.
Tačiau keista, kad ta religinė pakraipa iš pradžių nuo naujokų slepiama. Gal taip elgiamasi buvo norint pritraukti kuo daugiau klientų? Gal tikimasi prie religinių ritualų pripratinti pamažu, palaipsniui?
Nors į bažnyčią einu tik per didžiąsias šventes, mano šeima – praktikuojantys katalikai. Mama iškart įspėjo, kad jei pradėsiu garbinti Krišną, Šyvą ar Ramą (indiškas dievybes), ji dėl manęs pasikalbės su egzorcistu. Dar parodė sąrašą iš interneto, kurį sudarė garsiausias Lietuvos egzorcistas A. Valkauskas. Ten buvo parašyta, kad net pažiūrėjus į indiškos dievybės atvaizdą, velniui atsiveria kelias į sielą.
Kadangi mamai tai buvo svarbu, o man – ne taip jau labai svarbu, nusprendžiau susirasti kitą jogos studiją. Juk esu priklausoma nuo tėvų finansiškai ir negaliu jų pinigais mokėti už pamokas, kurios prieštarauja jų įsitikinimams. Galiu lankyti tik tokią jogą, kuri yra kaip sportas.
Dėl to man truputį gaila, nes būti tarp dvasiniu keliu einančių žmonių man patinka – jie ramesni, pozityviai mąstantys, su jais gali įdomiai pasikalbėti. Man patinka bendrauti ir su „jogais“, ir su krikščionimis, tačiau mane skaudina, kai jie vieni ant kitų „varo“.
Žmonės, kodėl jūs kovojat? Argi labai svarbu, prieš kokį portretą uždegti žvakę ar kokiais žodžiais kreiptis į Aukščiausiąją jėgą? Man irgi patinka melstis, bet meldžiuosi nepaisant įtarimo, kad turbūt niekas daugiau tų žodžių nesiklauso – tik aš.
Kai žmogui kas nors nuolat kartojama, jis tuo patiki – noromis ar nenoromis. Mūsų mintys neatskiriamos nuo aplinkos, kurioje esame.
Kai kartą buvau krikščioniškoje stovykloje, mano galvoje ėmė skambėti krikščioniškos giesmės. Dėl to nenoriu būti integruota į jokios dvasinės bendruomenės veiklą. Prisipažįstu – bijau, kad tapsiu tokia pati, kaip ir jie. Taip pat pradėsiu pykti ant kitaip mąstančiųjų.
Netiesa, kad tik musulmonai yra fundamentalistai. Visose religinėse bendruomenėse yra žmonių, kurie jiems prieštaraujančius žudo savo pykčiu. Baisiausia, kad nuosaikiai mąstantys tuos žmones palaiko, nes mano, kad jie elgiasi teisingai.
Todėl nesmerkiu mamos, kad ji manimi rūpinasi ir saugo nuo šėtono. Jei atvirai, jokiu šėtonu aš netikiu. Man atrodo, kad mūsų pačių piktos mintys yra tas velnias, kurio taip bijome. O pykstame tada, kai kiti žmonės mūsų nepriima tokių, kokie esame.
Gali būti, kad krikščionis pyksta ant „jogo“ ne dėl kokių nors tikrų priežasčių, bet tik dėl to, kad jaučiasi nesuprastas. Taip pat ir atvirkščiai – „jogu“ induistu lietuvis gali tapti vien todėl, kad bažnyčioje pateikiama informacija niekaip nesiderina su pasauliu, kuriame jis gyvena.
Turiu pripažinti, kad man priimtinesnė reinkarnacijos teorija, negu tikėjimas prisikėlimu po mirties dangiškame pasaulyje. Neteisinga manyti, kad mes kuo nors iš esmės skiriamės nuo dramblių, tigrų, gyvačių, šunų ar delfinų (beje, nustatyta, kad šių gyvūnų intelektas net aukštesnis).
Tačiau už tokias mintis mano katalikė geros širdies mama mane vestų pas egzorcistą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
