Tai va, to studento vargai ir išgąstis yra vieni niekai palyginus su tuo, ką teko išgyventi dėdei Antanui iš kaimyninio namo. Mes gyvename sublokuotų dviaukščių namų kvartale. Aplinkui pievelės, netoliese miškas.
Visi draugiški, naujakuriai, jaunos šeimos ir panašiai. Kai kurie turi augintinių, daugiausia šunelių ir kačiukų, kažkur dar girdėjau kanarėles. Bet viena šeima įsigijo triušį. Tokį pilką, su stačiomis ausimis. Matydavom, kaip kartais išneša į kiemą su visu nameliu. Pravėdinti.
Paskui jie kažkaip įprato jį kas antrą dieną išnešti į pievą, palikdavo kartais net pusdieniui. Viskas buvo fainai iki tos dienos, kai mūsų kaimynas Antanas pažiūrėjo pro langą ir pamatė savo dobermaną su kažkokiu skuduru nasruose.
Išėjo į lauką, pasikvietė, kad atimtų – jie tą savo šunį labai myli, vežioja į parodas, saugo, kad kokio brudo lauke nepasigautų. Tai va, kai jis pamatė, ką burnoj laiko šuo, tai net sustingo. Tai buvo tas kruvinas ir išpurvintas triušis iš namelio lauke.
Kaip vėliau mums papasakojo Antanas, jis pats to nebūtų sugalvojęs, bet paskambino savo geram draugui medžiotojui. Tas jam ir patarė. Žmogus uždarė šunį, nuplovė žemes nuo triušio, net kailį su fenu išdžiovino. Ir nunešė atgal į namelį, atseit gal pats nugaišo.
Bet vakare į jo duris paskambino triušio šeimininkas. Jis nebuvo piktas, tik kažkoks susijaudinęs. Paprašė įpilti. Ir tada papasakojo Antanui, kad savaitę negalavęs augintinis vakar nudvėsė. Buvo vaikų atostogos, tai, nenorėdamas liūdinti mažųjų, lavonėlį pakasė pamiškėje. O namelį ketino nunešti į garažą vakare.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
