Labai blogai, kai taip atrodo ir šeimoje gyvenančiam vyrui ir šeimoje gyvenančiai moteriai. Tuomet jis tiesiog elgiasi kaip nori, o ji net nebando priešintis.
Tokia auka-savanore buvau tapusi ir aš. Nesvarbu, kaip jaučiausi, man vis tiek nekilo drąsa priešintis, nes čia juk mano vyras. Na, tai reiškia, jog viskas tikriausiai normalu.
Pirmus kartus nerimas ar gal labiau nemaloni savijauta kilo po to, kai jau įsijautęs jis nesustodavo man paprašius. Na, pavyzdžiui, mudu pradedam mylėtis, man reikia daugiau laiko ar aš tiesiog noriu ir meilės, o ne vien „kaip gyvuliukai“, o jis skuba. Skuba ir per stipriai elgiasi, per grubiai, man suskausta, darosi nemalonu.
Paprašau, kad sustotų, pasakau, kad man skauda, o jis sako: „Pakentėk truputį, tuoj.“ Ir dar labiau skuba, kad greičiau pabaigtų. Atrodė, kad neturėčiau nusiminti, nes supratęs, kad man skauda, jis stengdavosi greičiau pabaigti.
Bet dabar aš galvoju, o kodėl pabaigti išvis reikėjo? Jis gi ne šuo, kad pradeda ir išsijungia protas. Juk galima išvis liautis, kai kitam skauda ar nemalonu.
Paskui pradėjau ir atsibusti nuo sekso. Ryte, kai jis pirmas prabusdavo, ar vakare, kai aš pirma užmigdavau, dažnai atsibusdavau jau „veiksme“. Pirmą kartą man tai pasirodė kaip maloni staigmena, net romantiška.
Bet kai tai dažnėjo ir kartojosi, ėmiau suprasti, kad vyras tiesiog naudojasi manim. Atsibunda susijaudinęs ar prieš miegą pamato jaudinančią televizijos programą ir automatiškai eina į mane. Dar paprasčiau, kada miegu, nereikia net pabučiuoti prieš tai, o dar kol susigaudydavau ir atsibusdavau, jau praeidavo truputį laiko.
Dabar tą rašydama jaudinuosi ir negera prisiminti, bet negalima net palyginti su tuo, kaip jaučiausi viskam vykstant: atrodė, kad esu kaip daiktas. Maždaug, užsimaniau kavos ir užkaičiau kavinuką. Vėliau jo, nežinau net tinkamo termino, „pasiėmimai“ prasidėjo ir dienos metu (ryto, popietės, vakaro...). Suprasdavau iš žvilgsnio, kas tuoj bus. Kažką kalbėdavom ar pasakodavau ir matydavau, kad jau negirdi, ir žvilgsnis, ir mintys visai nebe ten.
Labai norėčiau, kad tai būtų atrodę kaip seksualinėje fantazijoje: nesvarbu, ką kalbam ar veikiam, bet jis taip manęs užsimano, kad puola bučiuoti, glamonėti, plėšti rūbus ir t.t. Manau, visos esame vienur ar kitur mačiusios, o gal skaičiusios tokių istorijų.
Bet viskas buvo daug buitiškiau, o nuo to ir bjauriau. Jokio pabučiavimo, jokios glamonės, net jokio perspėjmo. Tiesiog kažkuriuo metu kai jam „užsidegdavo“, apsukdavo mane, tik prasisegdavo, o man pakeldavo sijoną, ir viskas. Dvi sekundės susipratimui, kas vyksta. O tada į jokius „gal pabandom kitaip“, „ar nenorėtum lėčiau“, „aš tikrai skubu išeiti“ jau nebuvo reaguojama — tik greičiau, tarsi kokiam transe, iki galo. Po to visada burbtelėdavo „atsiprašau“ ir palikdavo mane susitvarkyti.
Vieną sykį man užteko stiprybės (net negaliu sakyti, kad turėjau drąsos, nes man turbūt tiesiog “trūko plionkė“) atsisakyti, tada netikėtai grubiai atstūmiau vyrą. Pradėjau stumti nuo savęs, rėkti, visaip vadinti, perspėjau, kad ginsiuosi.
Jis baisiausiai įsižeidė, nebuvo pratęs prie jokių neigiamų ir stiprių mano reakcijų. Visą parą su manimi nesišnekėjo, o aš dar jaučiausi kalta, kad pažeidžiau jo orumą, vyriškumą.
Žinau, daug kas sakysit tokias bjaurystes kaip: „Reikėjo dažniau pačiai kojas praskėsti, nebūtų jam taip niežtėję, matyt, frigidiška“... Nesistebiu, nes po panašiais straipsniais ir moterų išpažintimis mačiau daugiausiai tik tokius komentarus.
Bet negi sunku kartais pabučiuoti ar atsižvelgti į kito norus? Ir kaip galima dažniau norėti ar norėti apskritai, kai paprastai tavęs niekas net neklausia, ar nori? Aš negalėjau dažniau rodyt iniciatyvos, negalėjau iniciatyvos rodyt iš viso, nes man tai skamba taip pat, kaip metus būti per prievartą maitinamai šokoladu, o paskui, gavus trumpą laiką atsikvėpti, staiga pačiai prašyti gabaliuko.
Man pasidarė šlykštu su savo vyru būti, bet aš vis dar gerai nesupratau priežasties, nes daug ką suvokiau kaip kasdienybę. Tačiau apie kokį bendrą gyvenimą gali būti kalba, kai nebegali į žmogų pažiūrėti, kai jis tau tampa atgrasus?
Išsikrausčiau pas seserį. Praėjo nemažai laiko praėjo, kol suvokiau, kodėl nebegalėjau su juo būti.
Niekam iš šeimos – nei seseriai, nei mamai, nei draugei smulkiai nepasakojau, kokia buvo santuoka, koks buvo seksas. Todėl, kad buvo mirtinai gėda. O dabar rašau apie tai ir dar viešai. Kodėl? Todėl, kad tikiu, jog prievartą šeimoje išgyvenančių moterų yra daug. Ir dėl suformuoto požiūrio jos nedrįsta to laikyti prievarta. Kaip ir aš ilgai nedrįsau.
Bet dabar jau žinau, kad tokie santykiai irgi yra smurtas. Labai norėčiau, kad visuomenė būtų labiau šviečiama šia tema ir moterys gautų daugiau informacijos, galbūt ir galimybę konsultuotis.
Nežinau, ar pati sugebėčiau pradėti šnekėti apie tai su psichologu, ar galėčiau kam nors sėdinčiam priešais atsiverti, bet anonimiškai rašyti apie tai — jau pradžia.
Manau, nepaisant to, kaip esam įpratusios galvoti, kaip esam išmokytos elgtis, kiekviena viduje žinom, kad meilė negali vykti „pasiėmimo“ principu.
Džiaugiuosi, kad išėjau, linkiu visoms tą pergyvenančioms ryžto gintis.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų vasario 7 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
