Tą kartą, kadangi krovinį atvežiau į nedidelę įmonę, tai išlipau su liemene, bet vietoje sunkių batų dėvėjau visiems gyvenimo atvejams tinkančius lietuviškus „kroksus“.
Anglas paprašė išjungti šaldytuvą. Pasilipau, nes priekaba buvo truputi suskersuota, o atgal lipant atatupstomis „kroksas“ užkliuvo ir pajutau kaip lekiu aukštielninkas nuo metro aukščio pakopos.
Bandžiau kaip katinas apsisukti ore, bet nelabai pavyko. „Kroksai“ nuskrido, o aš, trenkęs iš visos jėgos ir masės pliku kulnimi į asfaltą, nusiritau prie netoliese stovėjusios priekabos.
Skausmas – lyg kas būtų elektros srovė perleidęs nuo pėdos iki pakaušio. Staigiai pašokau. Prilėkė anglai ir uždavė savo tradicinį klausimą: „Are you okay?“
Pajutau, kad pradėjo pykinti. Atsisėdau. Pasiūlė iškviesti medicinos pagalbą. Kiek pamąstęs atsisakiau, nes kilo mintis – jei nuveš, kas pasirūpins mašina, kroviniu? Juk grįžęs nieko nerasi.
Skausmas pėdoje vis didėjo. Galvojau, kad tik nikstelėjau, kaip kad yra buvę ne kartą jaunystėje, ir tikėjausi, jog pašlubavus pusdienį praeis.
Draugiški anglai liepė pasėdėti, o patys, nors toje firmoje pats prekes tampai su vežimėliu, iškrovė ir paprašė kol nenumiriau važiuoti iš čia kuo toliau.
Tą dieną dar turėjau penkis taškus. Kairė pėda pradėjo siaubingai tinti, nebegalėjau net išminti sankabos, o ką jau bekalbėti apie kažkokį vaikščiojimą. Tačiau realybė, kad negali palikti mašinos ir krovinio, varė tolyn. Įsitaisiau lazdą, bet ji mažai tegelbėjo, nes pėdos, neskaitant skausmo, negalėjau net priliesti prie žemės.
Vienoje įmonėje paklausiau, ar galėčiau pas juos palikti mašiną ir išsikviesti medicinos pagalbą. Sutriko ir greitai iškrovę pasiūlė klausimus, kur palikti mašiną, kur sirgti, o kur mirti, derinti su savo valdžia. Jie neteikia parkavimo, gydymo ir kremavimo paslaugų. Teisūs jie, suprantu ir pateisinu. Niekas nenori prisiimti atsakomybės už produktų prikrautą šaldytuvą neaiškiam laikotarpiui.
Sukandęs dantis šokinėdamas ant vienos kojos tęsiau darbą. Nedidelėje kompanijoje pamatė su pagaliu rankoje šokinėjantį vairuotoją, liepė sėdėti kabinoje. Patys atidarė duris iškrovė ir palinkėjo kuo greičiau važiuoti pas mamą.
Kai skausmas pasidarė nebepakeliamas, supratau, kad tai ne paprastas nikstelėjimas. Įtariau, kad nuo stipraus smūgio kulnimi į asfaltą galėjo kažkas lūžti, skilti ar sutrupėti, bet privalėjau viską iškrauti, o tik tada
galvoti ką daryti.
Išgėriau visus vaistus, kokius tik turėjau, pradedant įvairiais aspirinais, citramonais, analginais ir net nuo slogos ir kosulio, bet farmacija nebegelbėjo, reikėjo medikų pagalbos. Gal ir kvaila atrodo, bet tuo momentu,
tokioje situacijoje, kada valdžia, galinti atsiųsti kitą vairuotoją, yra už kelių tūkstančių kilometrų, pasirinkimo nebuvo.
Kentėjau.
Išsikrovęs nuvažiavau į Eurotunelį. Pasiėmęs bilietą nuvairavau tiesiai prie terminale esančio biuro ir nustraksėjau į vidų. Pasakiau, kad labai blogai ir nusimovęs kojinę parodžiau mėlyną kaip kaladę pėdą. Pirmas klausimas – ar
tai įvyko jų terminale. Nuraminau pasakęs, kad kitoje Anglijos pusėje.
To užteko ir viskas išsisprendė akimirksniu. Iškvietė medicininės pagalbos automobilį, paėmė raktelius, užsirašė mano įmonės telefoną ir davė sočiai atsigerti mineralinio vandens. Nuvežė į už dvidešimties kilometrų esančio Ašfordo miesto ligoninę.
Pirmą kartą per penkiasdešimt su viršum metų pakliuvau į ligoninę. Ir ne bet kokią, o anglišką. Deja, ne
į privačią. Jau lietuviškoje nežinočiau ką daryti, kaip elgtis, o čia užsienietiškoje.
Užregistravo ir kartu su anglais pasodino priimamajame, labiau primenančiame konferencijų salę. Žmonės įvairių spalvų ir temperamentų, bet jiems čia – sava. Juos išsivesdavo pro duris, bet, kas keisčiausia, nė vieno nebeparvesdavo.
Nežinau, kur juos vedė, ką su jais darė, bet aš buvau pasiryžęs bėgti net pragaran ar kaip vilkui pakliuvus į spąstus nusigraužti koją, kad tik pasibaigtų tas labai nemalonus skausmas.
Kai praslinkus valandai niekas mano kančios nepastebėjo, išvairavau savo bemotorį vežimėlį į praėjimą ir pačiupau už skverno pro šalį einantį Hipokrato tarną. Tas išklausė skundo, nuėjo, pavartė popierius, pasakė, kad aš ne jo pacientas, ir liepė laukti.
Pasidarė pikta, kad tuos, kurie atkeliavo po manęs, jau tikriausiai pagydė, o aš vis dar sėdžiu toje salėje, nebežinodamas, kur įsikišti koją.
Pabandžiau pats ieškoti teisybės. Kyštelėjau galvą pro stebuklingas duris, už kurių dingdavo ligoniai, o ten... Ne, ne Kriugerio priimamasis, o cirkas. Didelė salė, pakraščiuose daug narvų su užtrauktomis ir neužtrauktomis užuolaidomis o juose laimingieji gavę vietas ložėse su gultais.
Laisvų vietų nesimatė. Pasiskundžiau baltai apsirengusiai moteriai, kad labai skauda. Ji nuo staliuko pakėlė šūsnį popierių, atradusi mano atsiprašė, kad mane užmiršo ir liepė dar palaukti.
Gal tik po pusvalandžio atėjo jaunas daktarėlis, nusivežė, paguldė, pamaigė paklausinėjo, atvežė atgal ir liepė vėl laukti, bet gailestingasis davė kelias tabletes, kurias akimirksniu prarijau be vandens ir net nemirktelėjęs.
Tada, atsėdėjus jau apie dvi valandas, atėjo keistas, pasišiaušęs vaikinas. Padėjo persikelti ant ratuotos lovos ir kažką bumbėdamas medicinine kalba išgabeno mane visai pro kitas duris. „Pjaus“, – dingtelėjo mintis keliaujant
ilgais koridoriais, bet buvau pasiryžęs atsiduoti Kriugerio valiai, kad tik greičiau viskas baigtųsi. Po ilgokos kelionės koridoriais įvairavome į rentgeno kabinetą ir šiek tiek nusivyliau supratęs, kad tai dar ne mano kančių kelio pabaiga.
Iš ten pasišiaušėlis atvežė tiesiai į cirką. Apsižvalgė, bet laisvo narvo nebuvo, tai pastatė viduryje arenos ir net pakėlė
aukščiau pagalvę, kad būtu lengviau bendrauti su žiūrovais.
Cirkas ir Anglijoje cirkas. Kaip prižiūrėtojas stebėjau, kas dedasi aplinkui. Vienam kitam padrąsinančiai šyptelėjau, linktelėjau galvą, bet, deja, tame chaose mano noro bendrauti niekas nematė. Gydytojai laksto pirmyn atgal, triukšmas – kaip Rytų turguje, viename narve šaukia lyg gimdytų, kitame verkia, trečiame kikena, barasi, keikiasi, siuntinėja ant trijų angliškų raidžių, kampiniame ramiai šnekučiuojasi, o aš vis guliu ir guliu pačiame centre, suvokdamas, kad jie laimingesni už mane, nes jau turi savo ložę.
Pagaliau prisistatė, kaip aš jį simboliškai pavadinau, daktaras Hausas. Paklausinėjo, pamaigė ir atsisėdęs prie kompiuterio ėmė žiūrinėti nuotraukas. Kažkas jam nepatiko ir vėl atidavė pasišiaušėlio globai. Antrą kartą tas nieko nebebambėjo tik piktokai šniokšdamas vartė mano pėdą ir paveikslavo ją iš visų pusių.
Grįžus po antrojo rentgeno net keli daktarai hausai sukišę nosis į kompiuterį nagrinėjo mano kojos foto sesiją. Galiausiai atėjo pranešti nuosprendį ir laimei jis buvo man palankus – gyvensi. Pjauti nereikės, kaulas netrūkęs, bet ten viskas taip susimaišę, kad neverta dėti gipso ir galiu važiuoti namo.
Po to jis pradėjo dar kažką aiškinti, bet nukamuotas skausmo nebesupratau, todėl paskambinau dukrai, kuri
moka angliškai. Gydytojas jai paaiškino, kad mokėti nieko nereikia, bet kad grižęs namo būtinai pasirodyčiau savo gydytojui.
Su dėkingumu prisiminsiu tą daktarą Hausą. Pasakiau, kad negaliu paeiti ir labai skauda, tai jis davė dvi tikras lazdas, ir keletą dėžučių ibuprofeno, paracetamolio ir padėjo nustraksėti iki registratūros. Net pats paprašė budinčios, kad iškviestų taksi.
Iki šiol pamenu, kad vizitas Anglijos ligoninėje truko apie 5 valandas, kelionė taksi – 40 svarų sterlingų (53,5 euro), o skausmo prisiminimai jau išblėso. Matyt, pastarieji pojūčiai ne taip stipriai įstrigo atmintyje, kaip penkias valandas trukęs cirkas ir kainavęs 40 angliškų svarų.
Euro tunelio darbuotojai, pamatę mane su dviem lazdom ir nelabai laimingu veidu, suabejojo, ar aš galiu pats
važiuoti, bet kadangi iki traukinio tebuvo apie kilometras, atidavė raktelius ir net sava mašina palydėjo iki vietos.
Persikėlęs į didžiąją žemę, mano valdžiai leidus, Prancūzijos terminale rydamas saujomis veltui gautus vaistus
gulėjau iki vakaro, o po to sukandęs dantis pratęsiau kelionę.
Kas buvo toliau – kita istorija, bet tik po mėnesio galėjau priminti koją ir duše praustis ne sėdėdamas ar stovėdamas ant vienos kojos kaip gandras, o ant abiejų kaip žmogus.