Mes su draugu kartu gyvename trejus metus. Tai trumpas laikas dviem žmonėms pažinti vienas kitą, bet, kita vertus, po tiek laiko bendro gyvenimo būni įsitikinęs, jog pažįsti žmogų, kol neatsitinka kažkas, kas pakeičia tvirta įsitikinimą.
Emigravome siekdami geresnio gyvenimo. Lietuvoje negalėjome uždirbti tiek, jog įsigytume savo butą ar kitą didesnį pirkinį. Kaip visi jauni žmonės norėjome prieš sukurdami šeimą turėti „pamatą“.
Mano gyvenime visada buvo planas – konkretūs siekiai, ką darysiu gyvenime, ką studijuosiu, žinojau, jog po studijų emigruosiu į tą šalį, kurioje mano specialybė bus gerbiama ir pelninga.
Trečiais studijų metais mano gyvenime atsirado žmogus. Žinojau, kad dėl jo prireikus koreguosiu savo planus, nes nebebuvau viena, maniau, atradau žmogų, su kuriuo matysiu, kaip auga mūsų anūkai. Buvau įsitikinusi, jog ir mano draugas jaučiasi taip pat, jis daug kalbėjo apie ateitį, mintyse buvome nusipiešę svajonių namus. Viskas buvo taip gražu ir taip natūralu, mūsų santykiai, bendras gyvenimas atrodė savaime suprantamas dalykas.
Mano draugas tolimųjų reisų vairuotojas, Lietuvoje ilgam laikui (6 savaitėm) likdavau viena ir kantriai laukdavau, kol jis parvažiuos. Prisimenu dienų skaičiavimą iki galėsiu apkabinti pasiilgtą gyvenimo partnerį. Toks gyvenimas kėlė daug nepatogumų – diplomų teikimai, gimtadieniai ir panašiai.
Abu galvodami, jog dėl tokio darbo santykiai bus pasmerkti atšalimui ir išsiskirstymui kas sau, nusprendėme kažką daryti. Buvo priimtas sprendimas emigruoti, draugas gavo gana patrauklų darbo pasiūlymą Airijoje.
Išvykome, o tada viskas pasisuko tokia linkme, apie kurią ir noriu papasakoti.
Airijoje gyvenome mažame miestelyje, ten visi vienas kita pažįsta ir žino, kas ką dirba, nes arba tu vairuoji sunkvežimį, arba dirbi grybų fabrike.
Viskas buvo kiek kitaip, nei manėme iki atvykimo. Draugo darbas buvo sunkus, nebuvo darbdavio pagarbos ir dar daug visokių smulkmenų, susijusių su darbu, kurios kėlė nuolatinį nepasitenkinimą.
Nepasitenkinimas pradėjo jaustis ir namuose. Atrodo, kada tam nepasitenkinimui pasirodyti, jei naktį dirbi, o dieną miegi? Bet... Žmogus, kuris iki emigracijos buvo rūpestingas ir linkęs kalbėtis apie santykius, pasikeitė – tapo uždaras, susvetimėjo.
Negaliu sakyti, jog nekaltinu savęs dėl to, meluočiau sau ir jums. Airijoje aš negalėjau susirasti darbo dėl kalbos barjero, dėl to, jog čia mažas darbų pasirinkimas – kaip jau minėjau, gyvename mažame miestelyje.
Iš draugo elgesio pajutau, jog jam nepatinka, kad aš sėdžiu namuose ir vaidinu namų šeimininkę. Nepatiko ir man namų šeimininkės statusas, nes to niekada nebuvo mano planuose, aš visada to bijojau, ir mano draugas žinojo, jog nesu iš tų moterų, kurioms patinka būti išlaikomoms. Bet situacija buvo tokia, kokia buvo.
Stengdavausi savo buvimą namie paversti produktyviu – gamindavau, skalbdavau ir darydavau viską, ką daro geros
namų šeimininkės. O draugas į namus nešė pinigus, kuriuos nuolat turi taupyti, nes, kaip gali atrodyti žmonėms, kurie
nežino, kas yra emigracija, ten neuždirbi milijonu ir tikrai negyveni kaip Rusijos oligarchas.
Negaliu būti 100 procentų tikra, kad mano nedarbas buvo kaltas dėl to, kas vyko toliau, gal man taip lengviau galvoti, juk norisi žinoti visko priežastis, todėl mes įnirtingai bandome jas rasti.
Bet ėmė pasitaikyti atvejų, kai pasijutau negerbiama. Kai ką ignoravau, kai ko negalėjau nutylėti. To niekada ankščiau nebūdavo, buvo kažkas naujo išgirsti pakeltą balsą ar nepagarbų žodį. Tada tai peraugdavo į konfliktus, nesikalbėjimus.
Šiai dienai mes nesikalbame apie mūsų griūvančius santykius, abu tyliai laukiame, kas bus. Nors jau senokai abiems tapo aišku, jog pasuksime kas sau. Gal tai gerai, galbūt mes trukdome kažkieno laimei?
Baisu ir liūdna pripažinti, jog santykiai, kurie man buvo pirmieji (man 26 metai) ir kurie, maniau, gali ištverti viską,
taip lengvai ir per tokį trumpą laiką subyrėjo.
Iki išvykstant iš Lietuvos visko buvo – susipykdavome, susitaikydavome, bet svarbiausia, jog mes kalbėjomės, gerbėme vienas kitą ir norėjome likti kartu.
Mes emigravę tik 6 mėnesius, o viskas pasikeitė kardinaliai: nebesijaučiu branginama, nesijaučiu saugi ir saugoma, ko, manau, reikia kiekvienai moteriai. O kas baisiausia – nežinau, kaip jaučiasi žmogus, kurį manau mylinti.
Netrukus bendru sprendimu emigruosime į Angliją. Ten jau turiu darbą, bet nemanau, jog tai išgelbės. O ir nesu tikra, kad dėl santykių griuvimo kaltas darbas... Kalta emigracija – tai labai sunkus išbandymas, kuris pakeičia žmones, parodo jų tikruosius veidus.
Prieš emigruodami pagalvokite, ar nebūsite laimingesni gyvendami Tėvynėje, uždirbdami minimalius atlyginimus, bet
būdami kartu.
Sunku patikėti, jog kita šalis, kalba gali nutraukti dviejų žmonių santykius, bet taip yra.... Tokių istorijų kaip mano labai daug, šeimos skiriasi visur, bet skirtis Tėvynėje nėra taip baisu kaip išeivijoje.
Žinoma, aš galiu būti šališka, nes kiekvienam žmogui jo bėdos pačios didžiausios.