„Nenori augint – nereikėjo gimdyti“, – štai tau ir dažniausias atsakymas. Supermamoms nesvarbu, jog prancūzai, švedai, airiai ir kiti jau seniai įsitikino darželio nauda. Daug svarbiau, kad auklėtoja gali nespėti laiku nuvalyti vaikui liūlio.
Augti namuose iki septynerių metų
Prieraišiosios tėvystės šalininkai įsitikinę, jog vaikui socializuotis reikia nuo 7–8 metų. Taip išeina, jog iki pat pirmos klasės jis turėtų augti namie. Esą iki tol jam nereikia bendrauti su didesniu ratu negu šeima.
Bet man sunku pasitikėti tuo, ką sako žmonės, skatinantys vaiką maitinti krūtimi iki 3–4 metų, o miegoti vienoje lovoje su mama tol, kol vaikas pats susipras išeiti (kur miegos tėtis? Kam lovoje to tėčio – vienas vaikas jau „pagamintas“, kol kas gana).
Sakote, jog vaikas, pradėjęs lankyti darželį, pradeda ir dažniau sirgti? Žinoma, nes tie patys prieraišūs natūralistai atsisako skiepų ir net vaistų, nors jie būtini. Kur tau nesirgsi. Dar vienas tariamas minusas – darželyje lieka nepatenkinti individualūs vaiko poreikiai, pavyzdžiui, speciali mitybos dieta ar ypatingas miego rėžimas.
Bet ar tikrai norime sąmoningai išauginti specialiųjų poreikių vaikus? Taip, jie bus įdomūs ir nestandartiniai. Bėda tik ta, kad tiek mokyklos, tiek darbovietės, kur ateity vaikui teks praleisti didžiąją dalį savo laiko, gana standartinės įstaigos. Disciplinos privalumai
Manau, disciplina darželyje net sveika. Namų auginimo aktyvistai gina vaikus: „Jie dar neturi vidinio poreikio būti grupėje!“ Labai stiprus argumentas. Aš, pavyzdžiui, paauglystėje neturėjau vidinio poreikio lankyti mokyklos.
Taip ir „prašlenkinau“ dešimtą ir vienuoliktą klases. O gal ryt neveiks viešasis transportas, nes vairuotojai neturės vidinio poreikio dirbti. Įdomu, ką apie vidinį poreikį mano VMI: ar kai po poros mėnesių reikės susimokėti mokesčius, juos tenkins toks pasiteisinimas? Jeigu auginame būsimus piliečius, negalime gyventi kaip miške.
Be to, šaunuolės mamos, galinčios kiekvieną dieną užsiimti su vaikais taip, kaip tai daro auklytės. Nuo ryto iki vakaro – žaidimai, dainelės, knygelės, renginukai... O man dėl darželio nekyla klausimo: kai kakosiu pinigais ir galėsiu septynerius metus nedirbti, gal ir persigalvosiu.
Naujasis keiksmažodis – „lopšelis“
Teoriškai Lietuvoje veikia lopšeliai nuo vienų metų. Praktiškai tokių rasti sunkiau. O pasidomėjus šia tema forumuose, gali pasigailėti. Tolerantiški, bet kartu ir pamokantys atsakymai – maždaug aš savo vaiką myliu, o tu, ragana, daryk, kaip nori, bet nesiskųsk, kai jis taps teroristu. Taigi, o ką daryti motinoms, kurios augina vaiką vienos?
Gyventi iš pašalpos ir paleisti darbo galimybę vėjais? Ar, kaip daug kur siūloma, užkrauti vaiką seneliams, nes tie neturi nei savo veiklos, nei gyvenimo? Psichologė, konsultuojanti supermamų forume, į klausimą dėl lopšelio atsako: „Daugelyje šalių Vakarų Europoje kūdikiai atiduodami į lopšelius vos kelių mėnesių.
Žinoma, tokiam mažam kūdikiui reikia mamos, bet, jei aplinkybės tokios, kad ji turi išeiti dirbti, vaikučiui tenka likti lopšelyje. Moksliniai tyrimai rodo, kad pagal kūdikių raidos pagrindinius rodiklius nėra didelių skirtumų, ar mama dirba, ar būna su kūdikiu visą dieną.
Vienintelis dalykas, kuris, be abejo, daro psichologinę žalą mažam vaikui – tai ilgas vaiko atskyrimas nuo mamos, pvz., kelioms naktims. Atskirti ilgam laikui vaiką nuo mamos nerekomenduojama iki ketverių penkerių metų.“
Šitai turėtų nepatikti didvyrėms, neleidžiančioms į lopšelius ir darželius, bet paliekančioms vaiką „savaitėlei pas mamą, kol atsigaus Turkijoje už visus metus“.
Lietuvoje apmokamos vaiko priežiūros atostogos – bene ilgiausios ES. Patys patenkame į uždarą ratą: turime galimybę auginti vaiką namie, todėl lopšelių-darželių paklausa nestebuklinga, tad nėra reikalo kelti ir jų lygio.
Jeigu patys susiimtume ir augintume atsakingus, disciplinuotus piliečius, tuomet gal ne tik vaikams skirtų valstybinių įstaigų kokybė pasikeistų, bet ir kariuomenės jaunuoliai neieškotų būdų išvengti tarnybos?
Nes dabar populiariausia auklėjimo sistema – „Maitinau iki šešerių, į mokyklą lydėjau iki šešiolikos, pietus namie parūpinau iki trisdešimt šešerių.“ O paskui stebimės – kaip čia tauta skystėja?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
