Esu Viktorija. Gimusi ir užaugusi Vilniuje. Vienintelis vaikas tėvų šeimoje. Dabar man 27 metai.
Baigusi kolegiją nusprendžiau pakeliauti, susipažinti su kitomis kultūromis bei užsidirbti pinigėlių tolesnėm studijoms universitete.
Girdėjau apie programa „Au – pair“, kai merginos keliauja į pasirinktą šalį, į jas sutikusią priimti šeimą prižiūrėti vaikučių, padėti tvarkytis namuose ir gyventi šeimoje šeimos nario sąlygomis. Nusprendžiau tai išbandyti.
Pasirinkau tolimąją Australiją. Ir pasirinkau afrikiečių šeimą. Pagalvojau, bus įdomu iš arti pamatyti kitos kultūros žmonių gyvenimą. Ir išvažiavau.
Oro uoste mane pasitiko vaikų mama. Draugiškai besišypsanti apie 40 metų moteriškė. Su vaikučiais susipažinau, kai jie grįžo iš mokyklos. Tai buvo 2 berniukai – 11 ir 7 metų. Šeimos tėtis nuolatos dirbdavo ir su juo tekdavo pasisveikinti tik rytais ir vakarais.
Šeimoje pradirbau 9 mėnesius. I smulkmenas nesileisiu, bet jaučiausi tikrai laiminga. Turėjau ir pakankamai laisvo laiko, užsidirbau pinigų, susipažinau su įdomiais žmonėmis.
Mane stebina kai kurių komentatorių komentarai. Manau, jie atsirado iš nežinojimo. Afrikiečiai jau seniai nebelaikomi žemiausios kastos atstovais, o daugelis jų tikrai daugiau pasiekę gyvenime už kai kuriuos lietuvius.
Šeimoje, kurioje dirbau, ir mama, ir tėtis dirbo kvalifikuotus darbus. Vaikai labai išauklėti ir mandagūs. Lietuvoje kai kada jau iš 11 metu vaikų tenka išgirsti keiksmažodžių, o šeimoje, kurioje dirbau, nieko panašaus nebuvo.
Vaikams buvo įskiepytos gilios krikščioniškos vertybės ir pagarba suaugusiajam. Rytais ir vakarais šeima visada melsdavosi. Vaikai lankė katalikišką mokyklą. Per 9 mėnesius nė karto nemačiau, kad šeimoje būtų vartojamas alkoholis.
Galiu drąsiai teigti, kad afrikiečių mentalitetas geresnis nei europiečių. Jie visada šypsosi, visada laimingi, niekada nesiskundžia gyvenimu. Daugeliui jų įskiepyta nuo vaikystės meilė Dievui.
Australija – nuostabi saulėta šalis, kur žmonės kur kas mažiau depresuoja nei Lietuvoje. Kaip žinom, saulės trūkumas sukelia depresiją. Žmonės čia draugiški, absoliučiai ne rasistai. Teko matyti įvairių kultūrų ir rasių žmonių.
Dabar apie mano pažintį su vyru. Kai su kitomis merginomis iš įvairių šalių, kurios irgi dirbo auklėmis, pramogavom mieste, sutikau azijiečių kilmės vaikiną. Tuomet dar nenutuokiau, kad jis taps mano vyru. Bet užsimezgus pažinčiai vis dažniau susitikdavom ar susiskambinom. Na, ir po 2 mėnesių draugystės jis man pasipiršo. Gal ir paskubėjom, bet širdimi jaučiau, kad tai man skirtas žmogus.
Jis gimęs ir užaugęs Vietname. Baigęs teisę ir dirbantis Australijoje pagal specialybę. Pradžioje nuvažiavom aplankyti mano vyro tėvų į Vietnamą. Jie buvo sužavėti manimi, o aš buvau sužavėta Vietnamu.
Nusprendėm, kad susituoksim Lietuvoje. Mano tėvai irgi buvo sužavėti žentu. Po kelių biurokratinių problemų ir daugybės popierizmo santuoka buvo įregistruota Vilniuje. Nežinau, gal Vilniuje daugiau pasaulietiško mąstymo žmonių, bet rasizmo mano vyrui čia patirti neteko.
Šiuo metu gyvename Australijoje. Neseniai atšventėme 6 metų vedybų sukaktį. Auginam 2 puikius vaikus – berniuką ir mergaitę. Esam be galo laimingi. Skirti vienas kitam. Mano vyras išpažįsta budizmą. Manes niekas nevertė keisti religijos.
Tikrai tikiu, kad mišrios santuokos pačios patvariausios. Jų vaikučiai patys stipriausi. Tikrai tikiu, kad santuokos su afrikiečiais ir musulmonais irgi gali būti patvarios.
Niekur, net Biblijoje nerašoma, kad lietuvis turi tuoktis tik su lietuve. Lietuvoje turėjau vaikiną, bet musu santykiai nesiklostė. Kiek žinau, dabar jis irgi yra vedęs vokietę. Beje, mano kaimynystėje gyvena lietuvis vyrukas, sukūręs santuoką su afrikiete. Turi 2 puikius vaikučius.
Linkiu sėkmės visoms mišrias santuokas sudariusioms poroms!:)
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
