Mano vardas Marija ir nusprendžiau parašyti, nes mane papiktino Lietuvos žmonių tamsumas, netolerancija ir pyktis kitos tautybės ir rasės žmonėms. Man 42 metai. Ir esu ištekėjusi už musulmono iš Sudano jau 11 metų!
Gimiau ir užaugau skurdžioje šeimoje. Mama buvo gera ir stengėsi viską duoti man ir dar 2 seserims. Aš esu vyriausia. Bet tėtis buvo alkoholikas. Dažnai keldavo ranką prieš mane ir mano seseris. Nepaisant nieko, mokiausi gerai ir baigusi mokyklą įgijau anglų kalbos filologijos specialybę. Studijuodama susipažinau su lietuviu vaikinu ir, kadangi labai trūko meilės ir šilumos šeimoje, padraugavę tik kelis mėnesius nusprendėm susituokti. Buvau vos 21-erių.
Deja, tai buvo mano gyvenimo klaida. Meilės tarp mūsų nebuvo, gal kažkoks susižavėjimas, mes net nepažinojom gerai vienas kito. Bet jaunystė – kvailystė. Kartais nematai kito žmogaus trūkumų, o gal nenori matyti.
Jau per pačias vestuves mano vyrelis pasigėrė ir aš aptikau jį besibučiuojantį su savo pussesere, kuri buvo pamergė. Buvau šokiruota, verkiau ir jau norėjau skirtis tada. Bet vyro mama verkė, prašė atleisti, sako, čia degtinė padaro žmogų kvailą. Deja, tai buvo ne vienintelis kartas.
Mano išrinktasis vyras iš karto po vestuvių pradėjo gerti. Dar veliau pradėjo kelti ranką prieš mane. O kai mane einant 4 nėštumo mėnesiui sumušė ir aš persileidau, nusprendžiau skirtis.
Deja, mano šeima manęs nepalaike. Mama sakė, jeigu muša, reiškia myli. Negalėjau to suprasti. Išsiskyriau.
Vilniuje susiradau vertėjos darbą. Tvirtai nusprendžiau, kad daugiau netekėsiu. Deja, likimas pasisuko kitaip. Po kelerių metų išvažiavau į Šveicariją. Čia susipažinau su žavingu tamsiaodžiu, kuris buvo 3 metais už mane jaunesnis ir dirbo inžinieriumi. Man tuomet buvo 30 metų. Jis buvo kultūringas, gerai išauklėtas, nuolat besišypsantis.
Taip, kažkiek atgrasė tai, jog jo tėvai – musulmonai, nors yra labai europietiški ir savo religijos nepraktikuoja. O ir šiaip po pirmos santuokos bijojau nusivilti vėl. Bet, laikui bėgant, geriau pažinau savo būsimą vyrą. Ir susituokėm po 1 metu draugystės. Deja, mano mama manęs nepalaikė ir, galima sakyti, išsižadėjo manęs.
Šiuo metu auginam 2 puikius berniukus: 11 ir 7 metų. Esam laimingi. Gyvename Airijoje. Į Lietuvą beveik negrįžtame, o manęs ten ir netraukia, per daug skaudžių prisiminimų.
Airijoje lankiausi pas psichoterapeutą. Tai padėjo geriau suprasti savo jausmus. Vyras visada labai palaikė ir suprato. Vyras nori mergaitės, bet aš jaučiuosi per sena trečiam vaikeliui.
O šiaip gyvenimu tikrai nesiskundžiame. Taip, yra skirtingos kultūros, bet tai daugiau privalumas, o ne trūkumas. Abu stengiamės prisitaikyti vienas prie kito.
Per 11 santuokos metų neišgirdau nei vieno įžeidžiančio žodžio iš savo vyro. Esam tikrai laimingi, mūsų vaikai auga apsupti meilės, mums nieko netrūksta.
Štai tokia mano istorija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
