Istorija prasidėjo dar tada, kai aš buvau paauglė, vos 17 metų. Sutikau savo „svajonių vyrą“ Lietuvoje. Sėkmingai gyvenantis egiptietis Muhamedas vyresnis už mane 6 metais atsitiktinai užkalbinęs mane kavos parduotuvėje pasiliko mano atmintyje ilgai. Apsikeitę kontaktais tęsėm savo pažintį, pradėjome susitikinėti, leisti savo laisvalaikį kartu. Šis „musulmonas“ nevengė alkoholio penktadienio vakarais baruose, klubuose, bet man tuo metu tai neatrodė problema, priešingai aš džiaugiausi, kad jis kiek „europietiškas“.
Praėjus keturiems mėnesiams po mūsų draugystės man sukako 18 metų ir mes apsigyvenome kartu. Mano šeima buvo šoke, beveik visi nuo manęs nusisuko, tik mama sugebėjo pamilti mano širdies draugą ir susitaikyti su šia mintimi. Muhamedas buvo rūpestingas, malonus, niekada manęs neįžeidė, nesmurtavo, buvau tikrai laiminga. Taip išgyvenome metus laiko. Jis dirbo, aš studijavau.
Darbas paprastas – perki, parduodi, tačiau nelegalus. Pinigų mums gyvenimui užteko, kol Muhamedas negrįžo namo tris dienas. Kilo panika. Mobilusis išjungtas, susisiekti nėra galimybių. Sulaukiau skambučio iš užsieniečių registracijos centro – mano širdies draugas sulaikytas, nes neturi jokių dokumentų – paso, vizos, visiškai nieko išskyrus vairavimo pažymėjimą, kuris deja nieko nereiškė.
Man atvykus į centrą pamačiau, išgirdau tik tiek – nenorėjau tavęs versti nerimauti. Viskas buvo aišku – jam gresia grąžinimas į Egiptą. Jaučiausi įskaudinta, vieniša. Muhamedas pasiūlė atvykti į jo šalį, pagyventi, kol susitvarkys dokumentus dėl grįžimo į Lietuvą. Ilgai svarsčiau ir sutikau. Susiradau darbą, pradėjau taupyti pinigus bilietui, apleidau mokslą dėl darbo valandų.
Po dviejų mėnesių Muhamedas buvo grąžintas į Egiptą, tad drebančiomis rankomis įsigijau bilietą internetu ir laukiau... Laukiau, kol vėl galėsiu mėgautis gyvenimu kartu. Savo šeimą perspėjau tik paskutinę savaitę prieš išvykstant, visi bandė mane atkalbėti, bet aš atrėžus kategorišką „ne“ nebeklausiau nieko ir tiesiog laukiau skrydžio datos. Tai buvo lemtingas žingsnis... Žingsnis sugriaunantis idealaus gyvenimo vaizdą, sugriaunantis jausmus.
Atvykus į oro uostą manęs jau laukė mano išrinktasis – šypsena veide, laimė, rodos, viskas kaip ir buvo prieš tai. Po meilių pokalbių buvau perspėta meluoti jo šeimai – neva aš musulmonė ir mes esame susituokę Lietuvoje. To nesureikšminau ir dariau, kaip liepta.
Viskas buvo gerai 2 savaites, jis dirbo, tad aš likau sėdėti namuose ir laukti jo grįžtant iš darbo. Pradėjau jaustis kaip kalėjime – 3 skambučiai į duris per dieną – maistas. Paklausta, ar galiu išeiti pasivaikščioti, atsakymą gavau rūstų žvilgsnį ir rūstų „ne“.
Galiu išeiti tik su vadinamu sutuoktiniu, apsirengusi hidžabą ir užsisukusi skarą, neva taip man bus geriau ir saugiau. Jokių žvilgsnių į aplinkinius ir parduotuvėse jokiu būdu nekalbėti angliškai, vėlgi į klausimą kodėl, gaudavau atsakymą „nes taip reikia“. Pripratau ir susitaikiau su tuo. Tačiau prasidėjo pykčiai, įžeidinėjimai, smurtas. Atsiprašydavo, tačiau tai vėl kartodavosi kas pora savaičių, pradėjau jo bijoti.
Pastojau ir ši žinia mane sugniuždė. Aš jauna, mano mokslai paleisti vėjais, aš svetimoje šalyje neturiu nei cento grįžti namo, kenčiu smurtą ir galų gale esu nėščia nuo žmogaus, kuris daro mano gyvenimą košmaru. Tikėjausi – gal nėštumas ištaisys viską, gal nebebus smurto? Muhamedas buvo laimingas sužinojęs, kad laukiuosi atžalos, tačiau smurtas padažnėjo. Prieš tai mėlynės „puošdavo“ mano rankas, po to atsirado ir ant veido. Saulės šviesą matydavau tik pro langą arba kai reikėdavo apsilankyti pas daktarą. Taip gyvenau iki 6 mėnesio nėštumo – daktaras pasakė, jok galiu skristi lėktuvu be problemų.
Su Muhamedu sutarėme, kad gimdysiu Lietuvoje, tad laikas skristi. Susitarėme, jog grįžusi į Lietuvą išsiųsiu kvietimą atvykti ir pasiliksime. Vos tik pasiekus oro uostą laimė užplūdo mano akis, žinojau – grįžtu namo, palieku šį pragarą ir niekada nebegrįšiu atgal. Grįžusi sulaukiau spaudimo iš šeimos, tai žeidė dar labiau, nei ta mintis, kad esu įskaudinta ir viena.
Išsinuomojau būstą, susilaukiau vaikelio, padėjo tėvai. Sukakus metukams sūnui pradėjau vėl mokytis. Viską padariau, kad Muhamedas manęs nerastų – viską ignoravau, blokavau visus ryšius. Praėjus kuriam laikui jis nebebandė manęs ieškoti ar sūnaus. Ir šiuo metu nesusitikinėju su niekuo, esu laiminga augindama sūnų viena, gyvenu sau ir jam, ne kažkam, kas to nevertas.
Tai mano istorija ir patarimas merginoms, kurios aklai tiki meile, pasakišku gyvenimu ir savo išrinktuoju – būkit atsargios, nes kartais rožiniai akiniai nukrenta ir realybė kerta skaudžiai. Ir aš žinau – aš tokia ne viena, tik ne visos tai pasako garsiai...
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų kovo 23 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
