Nuo vaikystės draugavau su Jolanta. Per tėvelius: jie buvo draugai (o gal dar ir jų tėvai buvo), todėl visi ir bendravom kaip šeima. Net neatsimenu savęs be jos. Mes žaisdavom ir viską veikdavom kartu, nors ji ir yra trejais metais jaunesnė. Bet būtent dėl to aš jaučiausi dar „giminiškiau“, tarsi norėjau pagloboti, apsaugoti. Dėl to jau paaugus visada ja rūpindavausi.
Bręsti Jolanta pradėjo net anksčiau už mane: jau vienuolikos metų būdama atrodė gan moteriškos figūros, rūpėjo berniukai, o aš, keturiolikmetė, net nebūčiau žinojusi, kaip liemenėlę nusipirkti, kadangi nė A dydžio dar nereikėjo.
Tuo metu buvom kiek nutolusios, nes ji labai daug laiko leisdavo su bendraklasiais ir kiemo draugais, ypač vaikinais.
Vėliau, kai pati buvau penkiolikos-šešiolikos metų, atsirado ir man pirmoji simpatija. Kartu lankėm šokius, po užsiėmimų jis lydėdavo mane namo, vėliau ir į pasimatymus pradėjo kviesti. Su juo buvo ir mano pirmas bučinys.
Jolanta viską žinojo, kiekvieną smulkmeną. Padėdavo rinktis rūbus, klausydavosi, kaip pasakodavau apie jį. Kai susipykau su tuo „kavalierium“ ir vaikščiojimai kartu liovėsi, ji mane labai guodė.
Po kiek laiko sako, lyg niekur nieko, lyg tarp kitko ji man sako: „Žinai, jis dabar jau atsigavęs ir tau linki ko geriausio, nenorėjo gi tada įskaudinti...“
Užsipuoliau, iš kur ji tą žino? Paaiškėjo, kad jie bendravo, ir nemažai. Buvo vieną kartą susidūrę, kol dar aš su juo vaikščiojau, o paskui tiesiog tęsė bendravimą. Kaip dabar suprantu, Jolantos iniciatyva.
Bet tuo metu mane nuramino tūkstantį kartų jos pakartotas: „Mes tik draugiškai kalbam, juk aš ir jaunesnė, tai
jam kaip kokia sesė gal, išsipasakot man gali“.
Studijų metais, kai vaikščiojau jau su kitu „kavalieriumi“, Jolanta dar mokėsi mokykloje ir, kaip mačiau, jautėsi labai
vieniša. Aš turėjau mažiau laiko, daug atėmė studijos, o ji pati tik lakstė į pasimatymus, bet artimo draugo neturėjo.
Gailėjausi, kad skiriu jai per mažai dėmesio, tad vieną kartą pakviečiau nakvoti ir „mergaitiškai išsiplepėti“. Kalbantis
prisipažinau, kad mano simpatija labai geras ir mielas, bet kartais matau, kaip nužiūrinėja kitas ir bijau, ar tikrai bus
ištikimas.
Jolanta tuoj nudžiugo, kad čia galima lengvai patikrinti! Susikūrė atskirą anketą, įdėjo savo nuotraukų, kuriose nelabai matosi veidas, bet kūnas — ohoho (vis dar buvo figūringesnė už mane), ir parašė mano kadrui.
Kelias dienas sėdėjau kaip ant adatų, po to ji pasikvietė mane pakalbėti, palaikė už rankos, kol rodė visas jų žinutes, deja, tikrai intymias. Išsiskyriau su juo, o Jolanta net didžiavosi savim, padėjusi man „atverti akis“.
Jei man ir kildavo kokia abejonė dėl viso šito įvykio, galvoje esantis „saugiklis“ nuramindavo, kad čia tikros draugės elgesys, juk padėjo man atskleisti galimai neištikimą vaikiną. Saugiklis, beje, kalbėjo Jolantos balsu.
Praėjusią vasarą, buvau beveik pamiršusi tas istorijas. Tai — paauglystė ir praeitis, o aš buvau laimingai susižadėjusi.
Liūdėjau dėl Jolantos, nes mačiau, kad net ir kas antrą dieną eidama į pasimatymus, barus ar klubus, jokių artimų santykių ji neturi, o norėtų. Stengiausi, kad ji susibendrautų su mano sužadėtiniu: maniau, jis gal suves ją su kokiu savo draugu, o gal tiesiog ji bus ne tokia vieniša, jei dažnai leisim laiką trise.
Laikas trise — puiku, kai eini į filmą ar plauki pramoginiu laivu, bet atostogos yra (turėtų būti) privati veikla. Vis dėl to Jolanta kažkaip įsisiūlė su mumis į kelionę.
Prieš išvažiuojant, su sužadėtiniu apsipykau ir jai pasipasakojau. Jolanta labai mane užjautė, patarė. Bet pirma kelionės diena nebuvo labai smagi. O vakare atėjusi į virtuvę pamačiau tokį vaizdą: mano sužadėtinis sėdi prie stalo, o Jolanta murkdama kalba ir glosto jam ranką.
Dar prieš jai mane pamatant, išgirdau maždaug tokius žodžius: „Žinai, ji tokia užsispyrusi, impulsyvi, nesupranta vyro
logikos, o ypač vyriško vyro... Žinau, kad susipykot, bet, patikėk, manau, ne dėl tavo kaltės... Tvirtam vyrui reikia moters, kuri gali jį suprasti ir nerodyti principų...“
Sustingusi stebėjau, kas bus toliau. Sužadėtinis pakilo, atsikrenkštė, pasakė, jog nemano, kad padoru apie kitų kivirčą kalbėti. Jolanta sutriko, o dar labiau — kai įėjau aš. Išraudo, bandė apsimesti, kad šiaip pliurpė niekus ar bandė sutaikyti. Bet man jau buvo virš visko.
Netrukus vestuvės, į kurias vaikystės draugės tikrai nekviesiu. Nuolat prisimenu tas atostogas, o taip pat – ir
anuos nesusipratimus su mano „kavalieriais“ ir mano... Drauge?
Blogiausia, kad kai draugauja šeimos, šimtu procentu bendravimo išvengti nepavyks — Joninės su giminėmis, Kalėdų sveikinimai... Tačiau nemanau jau, kad net į savo namus galėsiu kada pasikviesti.
Įsitikinau, kad teta sakydavo teisybę. Daugiau jokių draugių nekviečiu nei nakvynėms, nei atostogoms. Dviese
susitikti kavos yra viena, bet leisti ardyti tavo santykius jau ne tas pats. Įdomu tik kodėl — ar dėl vienatvės, ar dėl noro nukonkuruoti?