Nuo pat vaikystės supratau, kad esu kitoks. Mieliau žaidžiau su lėlėmis, bendravau su mergaitėmis. Maniau, kad tai yra pakeičiama. Paauglystėje jutau, kad man labiau patinka vaikinai. Į juos žiūrėjau kitaip nei į merginas.
Bandžiau pasikeisti: žaisti tik su mašinytėmis, bendrauti tik su berniukais. Tačiau vėl grįžau prie lėlių. Laikiau save nenormaliu, todėl labai išgyvenau. Mokykloje visada ir kasdien patirdavau net tik savo klasės draugų, bet ir kitų mokinių patyčias.
Teko kentėti ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. Kiek tada nuslėpiau mėlynių ant kūno...
Prasidėjo depresija, galvojau apie savižudybę. Slapta, kad niekas nematytų, verkiau. Smerkiau save. Maniau, kad homoseksualai – tas pats, kas kaliniai, narkomanai ar kitokie iškrypėliai. Išgyvenau kasdien, nesinorėjo gyventi.
Ėjo laikas, tapau jaunuoliu. Tikėjau, kad yra vaistas nuo šio nenormalaus potraukio. Bandžiau susirasti panelę, bendravau su ja, bet nesinorėjo nieko daugiau, nes galvojau apie vaikinus. Bendravome tik kaip draugai.
Keletą kartų bandžiau nusižudyti. Bet nepavyko. Buvau laiku išgelbėtas (tik nežinau dar iki šiol, gerai tai ar ne).
Keletą kartų teko gydytis ligoninėje. Buvo sunkus metas. Gydytojai rašė depresijos diagnozes. Daug metų vartojau vaistus. Tikėjau, kad jie man padės pasveikti nuo iškrypimo.
Sunkiai adaptavausi grįžęs į įprastą aplinką, praleidęs ligoninėse nemažai laiko. Tėvai nieko nežinojo apie mano potraukį. Jį slėpiau net nuo gydytojų ir psichologų. Jaučiau didelę gėdą.
Tėvas taip ir mirė nesužinojęs tiesos apie mane. Mamai galėčiau prisipažinti – juk esu savarankiškas, nepriklausomas. Tačiau aplanko didelės abejonės, kas bus: gal jaus gėdą, gal pasmerks ir išsižadės? Visada buvau vienas ir atsiskyręs. Gal po prisipažinimo mane atstums ir mama? Tada jau būsiu visai vienas. Mačiau, kaip ji išgyveno dėl mano ligų, bandymų žudytis. Kažkada prisiekiau sau: nesižudysiu dėl jos.
Mama, tu man vienintelė likai brangiausia. Niekada tau neprisipažinau nenorėdamas skaudinti tavęs. Mama, nesmerksiu niekada tavęs, jeigu tu manęs išsižadėtum. Tu turi teisę pykti. Kol tu gyva, tol aš gyvenu. Kenčiu ir laukiu savo mirties.
Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į kolegiją pasirinkęs mediko kelią. Dabar dirbu pagal specialybę, moku mokesčius – tokius pačius kaip ir normalūs žmonės.
Ir man kyla klausimas: kodėl aš moku vienodus mokesčius, tačiau mano teisės yra nevienodos? Kodėl aš neturiu teisės gyventi laimingai, galbūt sudaryti partnerystę?
Žinau, aš vaikų neturėsiu, jų įsivaikinti neketinu net jeigu būtų leidžiama homoseksualioms poroms. Galbūt nesu sutvertas šeimos gyvenimui. Tačiau nenoriu jaustis antros rūšies žmogumi.
Jeigu viešai prisipažinčiau apie savo seksualinę orientaciją, esu įsitikinęs, kad nereikėtų man nė nusižudyti. Mane turbūt nužudytų už pirmo kampo. Taip yra Lietuvoje.
Nesu čia, savo Tėvynėje, laimingas. Kažkas sėdi valdžioje ir sprendžia, kas yra gerai, kas blogai, kas padoru, kas ne. Žinau, kad mano gyvenimas yra pasmerktas psichologinėms kančioms, apipintas nepilnavertiškumo kompleksais. Deja, tokia realybė, susitaikiau su tuo. Esu vienišas, nes visuomenė mane smerkia.
Ačiū tau, Gražuli, kad kiekvieną kartą man suteiki kančių. Vis primeni, koks aš esu ligonis ir nesveikas. Ponas Gražuli, jeigu tu mane laikai ligoniu, tada kodėl nesukuri įstatymų dėl gydymo? Jeigu tu toks teisus, žinai, kas yra norma ir ne norma, liga ir normali būsena, tada turi gerai žinoti, kaip tai yra gydoma.
Savo viešais pareiškimais, nesantaikos kurstymais, nuvarei ne vieną jaunuolį į kapus. Tegul čia tau ant sąžinės.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
