Iš pradžių buvau devintame danguje. Laukėme pirmojo mūsų vaikelio. Ilgai svajojau pastoti, bet vis nesisekė. Po daugybės bandymų, daugybės metų neviltyje pagaliau mums pavyko – nėštumo testas ir gydytoja patvirtino lūkesčius. Aš laukiuosi!
Nešiojau lengvai, lyg skraidžiau. Išdidžiai vaikščiojau Vilniaus gatvėmis apsikabinusi apvalėjantį pilvuką, jausdama po širdimu savo kūdikį. Laukiau jo gimimo lyg didžiausio stebuklo, gyvenau gražių akimirkų ir laimės viltimi. Pagaliau mūsų šeimoje atsiras taip ilgai lauktas ir svajotas vaikelis.
Nors gimdymas buvo vėlyvas, viskas vyko lengvai. Nustebau tik dėl vieno – kad pamačiusi sūnų nepajutau taip laukto teigiamų emocijų protrūkio.
Maniau, tik gimusį mylėsiu jį be galo, be krašto, bet tuo metu rodėsi, kad tarp mūsų nutrūko kažkokia siejusi gija. Nutrūko, ir aš jau jos nebesusigrąžinsiu.
Pasakiau apie tai mamai, nuramino. Esą taip būna, meilė ateina su laiku, nebūk reklamų ir filmų apie motinystę auka. Viskas yra kitaip, sunkiau ir tuo pačiu gražiau. Pati pamatysiu.
Grįžau į namus. Niekas nepasikeitė. Vaikas kaip buvo man svetimas, toks ir liko. Vos prisiversdavau keisti sauskelnes ir maitinti. Nenorėjau jo sūpuoti, imti ant rankų, uosti jo kvapą...
Kaltinau neišsimiegojimą, nuovargį, silpnumą, likusį po gimdymo. Vėliau pradėjau kaltinti save. Esu bloga mama, jei susilaukusi vaiko taip ir nesugebu patirti to nepaprasto mistinio kažko, apie ką esu girdėjusi šimtus kartų. Esu bloga mama, kad nesugebu savo kūdikyje įžiūrėti bent to, ką mato mano vyras. Kad nesugebu jausti tos meilės, kuriai buvau pasirengusi.
Mane erzino kūdikio riksmas. Kartais, vakarais likusi viena namuose, vos susilaikydavau nuo netramdomo įniršio priepuolių. Užsidarydavau vonioje, kad tik pagauta impulso nešveisčiau to žviegiančio ryšuliuko per balkoną.
Bandžiau apie tai pasikalbėti su vyru. Žiūrėjo į mane lyg į ateivę, padarą ne šios planetos. O tada rėžė: „Kokia tu moteris, jei nesugebi mylėti savo vaiko? Tu nenormali. Jei dar kartą tai išgirsiu – skyrybos. Taip ir žinok.“ Daugiau su juo apie tai nekalbėjau. Bijojau būti palikta, nesuprasta. Išgyvenau visa tai viena.
Verkdavau. Verkdavau be sustojimo. Būdavo toks juodas laikas, kurį iki dabar prisimenu su skausmu: vaikas verkia viename kambaryje, kitame ant sofos verkiu aš. Ir neturiu jėgų nei atsikelti, nei atsistoti. Nei nueiti pažiūrėti, kaip ten jis. Svetimas. Nemylimas. Nes aš bloga mama. Net ne mama, o pabaisa... Tai tęsėsi mėnesius. Nebeprisižiūrėjau. Nenumečiau svorio po gimdymo, priaugau dar keletą kilogramų, bet man tai nerūpėjo. Atsirado keistas, čia užeinantis, čia praeinantis dusulys, atrodė, gniaužia rankomis gerklę, net pasidarydavo tamsu akyse. Taip pasijusdavau bet kada – stovėdama virtuvėje, bandydama užmigti. Pabusdavau išpilta prakaito, besidaužančia širdimi.
Vyras pradėjo priekaištauti. Lyginti mane su kitomis. Prisiverčiau išeiti iš namų, palikusi sūnų mamai, ir net nepasiekusi kirpyklos parlėkiau atgal į namus. Mane parginė kaltė. Nemyliu, nemyliu savo vaiko ir dar drįstu palikti jį kitam žmogui. Ar maža žalos atnešiau savo mažučiui?
Vaikščiojau po namus lyg zombis. Čaižoma begalinės kaltės. Išmokau viską daryti lyg automatas, be jokių emocijų. Numaudyti, pamaitinti, perrengti. Vis svarsčiau, ar motinystė ir turi būti tokia – tamsi lyg smegduobė, iš kurios nėra vilties išsikapstyti. Vis dažniau aplankydavo mintys apie tai, kad mano sūnui, vyrui ir kitiems bus geriau be manęs.
Susiimti į rankas ir pradėti ieškoti problemos esmės mane paskatino šeimos gydytoja, ačiū jai už tai. Atvažiavus su mažiuku į kasmėnesinę apžiūrą, ji paklausė, kaip aš pati jaučiuosi. Nežinau, kas jai tada nepatiko – užgesęs mano žvilgsnis ar abejingas elgesys su vaiku.
Paklausė vos kelias minutes, o tada pasakė numanomą diagnozę. Ne, aš nesu bloga mama. Tapau padidintų lūkesčių ir hormonų pusiausvyros sutrikimų įkaite. Pogimdyminė depresija, štai kas varė mane iš proto. Nebuvau bloga mama.
Ne viskas susitvarkė iš karto. Reikėjo įtikinti vyrą, kad rimtai sergu. Kad man po gimdymo tikrąja to žodžio prasme nuvažiavo stogas. Jis netikėjo. Santykiai šeimoje, ir taip buvę ne patys geriausi, pašlijo galutinai.
Nežinau, kas padėjo tada nepadaryti lemtingo žingsnio ir išvengti skyrybų. Galbūt jo mama – mano anyta, kuriai esu taip pat labai dėkinga. Tai jos tvirtas būdas privertė mano karštakošį nuleisti garą. Niekada manęs pernelyg nemėgusi, vardan anūko užmynė savo išdidumui ant gerklės, metė darbą, atvažiavo pas mus ir pradėjo po truputį daigstysi mūsų yrančią šeimą.
Dabar esu laiminga pagaliau įveikusi juodžiausią etapą. Padedu seseriai, kuriai tenka išgyventi tą patį. Padedu, nes žinau, kaip ji jaučiasi.
Mielos moterys, netylėkite. Ieškokite pagalbos. Nuo to neapsaugota nei viena iš mūsų. Tik netylėkite, neužsidarykite tame kiaute. Jūs reikalingos savo vaikams, savo šeimai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
