Mašinoje laikai vairą, o jei ne, gali vairuotojo paprašyti sustoti ir išlipti. Sklandžiai nusileidus, o kitokios kelionės pabaigos man nepasitaikė, visada nusiraminu. Pagaliau. Bet ploti? Tikrai ne.
Netikslu sakyti, kad plojimų lėktuvuose fronte labiausiai pasižymi lietuviai. Ploja ir puertorikiečiai, turkai, rusai. Galiausiai svarbi ne tautybė, o socialinė padėtis ir skrydžio pobūdis.
Verslininkas lėktuvo ratams dunkstelėjus ant leidimosi tako net nepakels akių, bet turistas ar galbūt net skrydžių naujokas katučių plos net išsijuosęs. Kodėl?
Argumentai paprasti – o kodėl ne? Juk skrydžio kapitonas tamstą nuskraidino šimtus ar tūkstančius kilometrų! Sklandžiai pakilome, saugiai nusileidome!
Pirmiausia kapitonas tų plojimų net negirdi – su skrydžio palydovais saugumo sumetimais itin sandari pilotų kabina bendrauja vidaus telefono ryšiu.
Antra, lėktuvas dar nenusileidęs! Lėktuvas, nors ir jau atsidūręs ant žemės, vis dar lekia didžiuliu greičiu ir, pavyzdžiui, gali nulėkti nuo tako ar įsirėžti į kokį nors pastatą. Tas pats pilotas, kuriam ką tik plojote, gali sugalvoti nusižudyti kartu su visais keleiviais – tik ne Prancūzijos Alpėse kaip Andreas Lubitzas, o oro uoste.
Galiausiai – ar plotumėte autobuso vairuotojui? Pavyzdžiui, iš Vilniaus sklandžiai pasiekus Klaipėdą? Ar plojate traukinio mašinistui? Padėkoti, žinoma, padėkojate, bet juk neplojate, tiesa?
Suprantama, jei skrydis tolimas ir kur nors virš Atlanto vandenyno orlaivį pradeda purtyti galinga turbulencija ar papuolama į audrą, paploti norisi net nesąmoningai. Nemažai pilotų yra viešai sakę, kad padėka tokiais atvejais tikrai juos pamalonina.
Bet kai skrydis sklandus? O tai ko tikėjotės? Negi manote, kad sugebėjimas nesudaužyti lėktuvo ir nepražudyti yra toks didžiulis žygdarbis pilotui, kuris tokiam darbui kruopščiai ruošėsi keliolika metų?
Džiugu, jei taip nėra, bet paprastai nusibosta kiekvienas darbas. Taip, ir pilotams. Sukaupę daugybę skrydžių valandų, jie gali ir neatkreipti dėmesio į tai, kad tupdo aliuminio paukštį ant siauro asfalto ruožo kitame pasaulio ar žemyno krašte. Kas gi čia blogo plojimais padėti pilotams prisiminti, ką reiškia didžiuotis savo sudėtingu darbu?
Tačiau jei plojama kiekvieno skrydžio pabaigoje, tai irgi nusibosta.
Prieš kelerius metus internete paplito vieno amerikiečio pastebėjimas, kuriuo socialiniuose tinkluose iškart pasidalijo daugybė lietuvių. Jaunas vyras pareiškė, kad žmonės, plojantys lėktuvuose, tik parodo, kokia žema jų kultūra ar iš kokios neturtingos šalies yra kilę.
Galbūt. Tačiau sunku ir rimtai pykti ar plojančiuosius širdingai peikti. Taip, tai idiotiška, bet kartu ir savotiškai žavinga ir tikrai nežalinga.
„Ačiū jums, pone pilote, kad pasitelkėte savo burtininko vertus įgūdžius ir neleidote šitai stebuklingai skraidančiai mašinai visų mūsų pražudyti!“ – kažkas panašaus slepiasi po kiekvienu pliaukštelėjimu, sukuriančiu įspūdį, kad skrydis buvo tarsi spektaklis.
Tas pats turistas, atsidūręs verslininkų lėktuve, paplos gal vos sykį, tada apsižvalgys, susigės ir rankas slėps kuo toliau.
Vis dėlto didesnė problema tikriausiai yra net ne plojimai, o keleivių elgesys vos paplojus. Bent jau pigių oro linijų orlaiviuose dažniausiai tenka rausti už tautiečius, kurie (lėktuvas vis dar lekia, tik jau ant žemės!) skuba atsisegti saugos diržus, šoka iš savo vietų ir ima knistis prie virš galvų sukrauto bagažo.
Labai jums ačiū, ponai nepažįstamieji, už tuos keliasdešimt kartų, kai ramiai sėdėdamas savo vietoje ir laukdamas laipinimo iš lėktuvo turėjau stebeilytis į jūsų užpakalį ar trauktis nuo didžiulio, tarp sėdynių įsprausto krepšio.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų balandžio 11 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
