Skaičiau komentarus. Dieve, kiek pas mus širdingų, supratingų piliečių. Kokie visi tolerantiški ir atjaučiantys. Tik klausimas, ar tie atjautos kupinieji neužgiedotų kitaip, jei jiems kaip man būtų tekę išgyventi dešimtis metų trunkantį pragarą.
Mano tėvas gėrė. Kiek jį prisimenu – savaitgaliais, o dažnai ir darbo dienomis vaikščiodavo po miestelį užsipylęs akis. Dažnai parsivilkdavo suplėšytais drabužiais (rūpestingai mamos lopomais), apsidergęs, praradęs žmogaus pavidalą.
Tik tie, kuriems yra tekusi nelaimė gyventi su gyvuliu po vienu stogu (kitaip alkoholikų pavadinti liežuvis neapsiverčia), mane supras. Tik jie žinos, kas yra nesibaigiantys riksmai, keiksmai ir ta baimė, kurioje tenka gyventi.
Baimė, kad valkiodamasis sukels muštynes, užmigs parkritęs vidury kelio ar namie su cigarete nasruose ir kils gaisras. Baimė, kad ras paslėptus pinigus, taupytus batams, paltui, mokyklinėms prekėms ar gausesniam švenčių stalui, ir pragers.
Baimė, kad kol mūsų nėra namie, prisives draugelių ir išdalys paskutinius daiktus už dyką, o rytą neprisimins kam ir ką atidavęs.
Baimė, kad jį vėl išmes iš darbo ar gavęs atlyginimą namo perneš tik tuščias kišenes, nes viską pragers ir visą mėnesį valgysime tik bulves ar kruopas.
Baimė, kad jį girtą ar pagiringą apims agresija ir reikės lėkti iš namų, nakvoti pirtyje ar pas kaimynus, kurie paskui plaks liežuviais negailėdami.
Tik tie, kuriems teko tokia nelaimė, supras, kaip smirdi namai, persigėrę alkoholio tvaiko. Kaip šlykštu plauti apmyžtas grindis ar skalbti šlapimu dvokiančius rūbus.
Nebuvau lauktas ir mylimas vaikas. Išgėrus tėvą apimdavo žvėriškas pavydas. Dažnai tekdavo girdėti baubiantį motinai: „Kurva, sakyk, su kuo ją pasidarei?“ Po to dažniausiai pasipildavo smūgiai ar spyriai. Kliūdavo ir mamai, ir man. Abi slėpdavome mėlynes ir ant veido, ir ant kūno.
Kaip baisu, kai lauke jau sutemę, o jo namie dar nėra. Net svarstyti nereikia, jau iš anksto žinai, kad grįš girtas. Kad neleis miegoti, daužysis po namus, kauks. Laužys paskutinius baldelius, o nepakankamai išgėręs dar ir ranką pakels, kad parodytų, kas čia šeimininkas.
Jis nuvarė mano motiną į kapus. Vėžys sudegino vos per pusmetį. Manau, didžiausia kaltė tenka tėvui, juk visos ligos nuo nervų, o nervus gadinti, terorizuoti, tyčiotis ir smurtauti – tai buvo jo kraujyje.
Sugebėjo apkartinti ir paskutines motinos gyvenimo minutes. Lakė ir tada, kai ji sirgo, ir tada, kai ji merdėjo. Visa slauga, visa priežiūra krito ant mano vienos, penkiolikametės, pečių.
Per laidotuves tėvas prisigėrė taip, kad neturėjau kur iš gėdos dėti akių. Stovime kapinėse, o jis šlitinėja, nesilaiko ant kojų. Nesusigaudo, kur jis yra ir kas atsitiko.
Laimei, pavyko išsivaduoti. Teta, supratusi, kad nebus man su juo gyvenimo, išsivežė į kitą Lietuvos kraštą, į Žemaitiją.
Ilgainiui siaubas išblėso, liko tik baisūs prisiminimai. Baigiau mokyklą, įstojau mokytis toliau. Be artimųjų palaikymo sekėsi nelengvai, bet kabinausi į gyvenimą abiem rankomis. Negėriau ir iki šiol negeriu, negaliu į tą bjaurastį nė pažiūrėt, net kvapo nepakenčiu. Ištekėjau sutikusi ramų, negeriantį jaunuolį. Sukūrėme šeimą. Auginu du berniukus. O kai paklausia, kur seneliai iš mano pusės, ramiausia sąžine atsakau – mirę. Nes mano tėvas, tebepūvantis senojoje sodyboje, man yra miręs. Nors mane smerkia visa jo giminė, man nusispjauti į jų nuomonę. Savo vaikams tos gyvenimo pusės nerodysiu.
Buvau davusi tėvui galimybę. Pasigimdžiusi kiek sušvelnėjau jo atžvilgiu, nuvažiavau susitikti. Ir radau tik žmogaus griuvėsius. Pasitiko girtas, smirdintis, apsileidęs. Kol motina aptvarkydavo, dar laikėsi, o dabar liko suskretęs kaip paskutinė sutra.
Verkė mane pamatęs šlykščiomis girto žmogaus ašaromis, rankas bučiavo. Tu tik leisk anūkus pamatyti, nustosiu gerti.
Nusprendžiau duoti jam progą, bet pilstukas pasirodė stipresnis. Todėl numarinau paskutinius ilgesio likučius ir tyliai jį palaidojau. Visam laikui.
Jam nereikėjo manęs, kai buvau vaikas, mano vaikams nereikia tokio, atsiprašant, senelio dabar. Yra vyro tėvai, tapę mano tikrąja šeima. Globoja vaikus, padeda šeimai. Kartu ramiai švenčiame visas šventes.
Į tėviškę tevažiuoju mamos kapelio aplankyti. Niekad neužsuku į buvusius namus, neaplankau tėvo. Nežinau, kaip jis ten, ir žinoti nenoriu. Kartais pamanau, kad būtų gerai, jei nudvėstų ir išvaduotų žemę nuo savęs.
O tiems užuojautos kupiniems komentuotojams, kurie greiti smerkti alkoholikus atstūmusius artimuosius, galiu pasakyti – pabūkit pragare, o tada atleiskit savo kankintojams. Turite tokią teisę.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
