Kartą per metus į darželį atvažiuoja fotografas su krūva dekoracijų ir vaikus fotografuoja. Paskui mes išsirenkame nuotraukas, užsisakome ir jas pagamina. Šiais laikais, kai visos asmeninės nuotraukos nusėda kompiuterio užkaboriuose, malonu, kai rankose gali laikyti tikras savo augančio vaiko nuotraukas ir dar padovanoti seneliams. Puikus prisiminimas. Aš už.
Prieš porą savaičių fotografas mūsų darželyje ir vėl apsilankė. Laukėme nuotraukų pavyzdžių ir penktadienį sulaukėme. Bet atėjusi pasiimti dukros iš darželio ir pamačiusi nuotraukas kaip reikiant susinervinau, nes tai jau peržengė ribas.
Gerai, aš galiu patikėti, kad mano vaikas meluoja sakydamas, kad per tą sovietinę atgyveną – privalomą 3 valandų dienos miegą – auklėtoja liepia gulėti sudėjus rankas po skruostu ir atsisukus tik į ją, kad ji matytų ir galėtų liepti užsimerkti, jeigu vaikas negali užmigti ir guli atsimerkęs.
Gerai, aš tikiu, kad tą kartą, kai dukra man pasiskundė, kad auklėtoja jai pliaukštelėjo per užpakalį, tai buvo tik jos fantazija.
Gerai, aš išeisiu iš darbo prieš šventes valanda anksčiau, nes darželis juk yra valstybinė įstaiga ir darbo valandos čia tokiomis progomis trumpinamos. Džiaugiuosi, kad bent jau ne kiekvieną penktadienį.
Gerai, aš ateisiu į darželio kalėdinį vakarėlį trečią valandą dienos. Kaip ir kiti 20 tėvų, kurie susitrumpins savo darbo dieną 2–3 valandomis, kad trys auklėtojos darbą baigų ne vėliau negu visada.
Gerai, aš pakęsiu, kai manęs įkyriai klausinės ir net skambins į mobilųjį telefoną, kad išsiaiškintų, ar šį mėnesį jau sumokėjau už darželį, nes „tokios vidaus taisyklės“.
Ačiū bent jau už tai, kad nebeprašote pateikti įrodymų, kad sumokėjau, nors niekada nevėluoju to padaryti.
Žinote, ką man vieną kartą pasakė, kai pasakiau, kad sumokėjau, bet neatnešiau įrodymų? Kad nepriims vaiko į darželį!
Ir tik tada, kai pasiūliau pamėginti tai padaryti, vėliau sumokėti man už pravaikštas ir pasiaiškinti institucijoms, į kurias aš po tokio akibrokšto kreipsiuosi, tik tada baigėsi šis teroras dėl įrodymų! Bet ne kamantinėjimas.
Gerai, aš prieš miegą mokysiu pati vaiką skaityti, nes darželyje „nepriklauso“. Nesvarbu, kad vaikas ten kasdien miršta iš nuobodulio ir turi paskatų eiti į darželį tik tomis dienomis, kai vyksta mokami būreliai. O pirmoje klasėje tėvų skaityti nemokyti vaikai jau po pirmųjų savaičių pradeda atsilikti, nes tempas kosminis.
Gerai, aš stengsiuosi, kad dukra kasdien vilktųsi suknelę ar segtųsi sijoną, nes su kelnėmis mergaitė negraži. Ir visos grupėje tai žino.
Gerai, aš rišiu jai plaukus, nes palaidi, anot auklėtojos, yra „negražu“ arba „kas čia dabar“. Žinoma, tai pareiškiama ne man į akis – vaikui.
Beje, jeigu apie plaukus, tai apie plaukus. Grįžkime prie esmės.
Kai fotografas buvo atvažiavęs pernai ir nufotografavo vaikus, pamačiusi nuotraukų pavyzdžius nusiminiau ir kiek pyktelėjau. Dukrelė kaip tik buvo gražiai apkirpta, nusprendžiau, kad palaidi plaukai bus gražiausia.
O kas nuotraukoje – kažkoks klouniukas su dviem idiotiškai surištomis uodegėlėmis viršugalvyje. Tokiomis, kokias mėgsta susirišti vaikų aktorės, bandydamos būti panašios į mergaites. Vien dėl šito kvailo įvaizdžio nekenčiu šios šukuosenos nuo vaikystės. Ir še tau – prisiminimas visam gyvenimui.
Apsipratau su tomis nuotraukomis ir širdyje atleidau. Netgi beveik įtikinau save, kad gražu.
Bet klausykite toliau. Taigi, sužinojusios, kad atvažiuoja fotografas, išvakarėse išsirinkome rūbelius, aptarėme šukuoseną. Rytą – viskas pagal planą, apsirengėme ir susišukavome, kaip abi buvome sumaniusios.
Ir štai penktadienis, nuotraukų pavyzdžiai. Ir ką jūs manote? Taip! Valio, jūs visi atspėjote! Šukuosena buvo visai kita!
Auklėtoja, sakė dukra, peršukavo ją, „kad būtų gražu“. Sakė, peršukavo visas mergaites!
Esu iš tų, kurie myli Lietuvą, iš tų, kuriuos vimdo Sovietų Sąjungos reliktai. Nesakau, kad šis darželis sovietinis reliktas, ne. Tai visiškai normalus, geras darželis.
Bet šitie mano išvardyti simptomai akivaizdžiai byloja, kad ta liga, kai dešros pardavėja buvo valdovė, tebesergama. Toks jausmas, kad vis dar tarnaujame savo išlaikomoms įstaigoms, o ne jos – mums. Jos iš inercijos vis dar gainioja tėvus ir į rėmus spraudžia jų vaikus. Jeigu sėkmingai įsprausi, vėliau ir juos bus lengva gainioti?
Na, bet ne, mes žinome, kad to nebus. Sovietmečio palikimas Lietuvoje sėkmingai pūva, tik tokiems nekantriems žmonėms kaip aš norisi, kad tai vyktų dar greičiau ir kad mano vaikai nė pirštų galiukais prie jo neprisiliestų.
O ką galėčiau pasakyti apie tą šukuoseną?
Vai, vai, jau dabar tai tikrai gražu!