Visų pirma, iš karto pasakau – straipsnis nėra apie visas moteris ar merginas, todėl labai prašom vėl eilinį kartą nepriimti straipsnio kaip įžeidimo visai moteriškai lyčiai. Straipsnyje aptariamas tik tam tikrų merginų tipažas, ypač tų, kurioms būdingas kaprizingumas, „princesiškumas“ ir polinkis manipuliuoti, atseit „gudrauti“ (nors tos gudrybės yra labai pigios ir nesunkiai perprantamos).
Daug kam, ko gero, teko matyti ar patiems turėti reikalų su „princesiško“ charakterio – kaprizingomis, linkusiomis į manipuliacijas merginomis. Tokių šiais laikais pakankamai daug – gal serialų, o gal sotaus gyvenimo be karo, bado ir maro įtaka (abejoju, ar daug „princesių“ gyvena skurdžiose trečiojo pasaulio šalyse). Aišku viena – tokių merginų daug. Noriu atkreipti dėmesį į tai , kad jos būna pakankamai gudrios, ir visų savo „privalumų“ neparodo tol, kol nepajunta, kad vaikinas jau praktiškai jos. Gali vaidinti gerutę, malonią, bet neilgai.
Kaip nepakliūti į jų pinkles, kaip kovoti prieš tokį savanaudišką elgesį? Labai gera taktika yra nepasiduoti emocijoms ir nepradėti svaigti meile, bent jau tol, kol merginos požiūrio į gyvenimą ir elgesio nepamatėte įvairiose gyvenimiškose situacijose (labai geras posakis – žmogų pažinsi bėdoje).
Merginoms, beje, irgi patartina savo kavalierius leisti išbandyti laikui. Gal nereikia žmogaus bandyti metų metais (laikas lekia greitai – vėliau išsiskyrus su viena mergina, vėl metus bandyti kitą?), bet bent jau kelis mėnesius – būtinai reikia. Ir nereikėtų per daug duoti valios „chemijai“, emocijoms.
Visada reikia prisiminti – meilė yra laikinas dalykas, ji praeina, o gyventi reikės toliau. Mes esame žmonės, protingi padarai, aukščiausia evoliucjos pakopa, todėl protas turėtų valdyti emocijas, o ne atvirkščiai. Gal jeigu žmonės daugiau vadovautųsi protu, nesiskirtų po to kas antra pora, meilei pasibaigus?
Daugeliui labai senai žinomas dalykas, kad plačiai taikoma merginų taktika – valdyti vaikiną per seksualinį potraukį. Nuo seno yra toks stereotipas: „jis ima – ji duoda, jam reikia – ji daro malonę“. Na, šiaip seniai įrodyta, kad dažniausiai vyrų lytinis potraukis yra stipresnis nei moterų. Deja, būtent tai ir yra ta silpna vieta, dėl kurios daug vaikinų tampa lengvai valdomi, manipuliuojami. Gal patys jie to ir nejaučia, bet iš šalies labai gerai matosi, kaip jais yra žaidžiama.
Niekada, jokiu būdu negalima leisti merginai tave valdyti per seksualinį potraukį. Neverta rodyti merginai, kad „man labai reikia“ – jeigu mergina yra iš manipuliatorių padermės, tai labai didelė tikimybė, kad tuo gali būti pasinaudota.
Kažin ar yra labiau apgailėtinas vaizdas, nei vyriškos lyties atstovas, kurį jo antra pusė laiko pasikinkiusi už jo seksualinio instinkto ir vedžioja kaip arklį už vadelių. Darysi kaip aš noriu – „gausi,“ nedarysi – „negausi“.
Aišku, retai būna viskas pasakoma taip tiesiogiai, bet yra daugybė būdų tai pasakyti, arba tiksliau, duoti suprasti be žodžių – juk psichologai seniai įrodė, kad neverbaliniu būdu (gestais, išraiškomis, veiksmais) perduodama kur kas daugiau informacijos, nei žodžiais. Kas nori tapti priklausomu, nori vykdyti moters valią ir būti po jos padu – tegul akivaizdžiai parodo, „kad be jos negali, jam labai reikia, jis neištvers“. Bet galima ir gudriau, ar ne?
Gudresnis būdas – kai mergina iš karto supranta, kad vaikino per lytinį potraukį pasikinkyti nepavyks. Kuo anksčiau supras, tuo geriau. Aišku, jeigu anksčiau aplink ją sukosi daugybė „alkanų katinų“, pasiruošiusių dėl vieno „taip“ išpildyti visus jos norus, tai jai gali būti labai keista – kaip čia taip, gal aš jam nepatinku?
Nesvarbu, tegul galvoja ką nori. Jeigu yra protinga – labai greit supras, kas ir kaip. Svarbiausia, kad ji suprastų: vaikinas nori kurti ryšius su ja, bet jeigu reikia – gali puikiausiai apsieiti ir be jos. Tai, kad ji yra moteris, kad ji gali „duoti“ – tai dar jokiu būdu nereiškia, kad ji savo šituo „duodu – neduodu“ gali įgauti kokią nors valdžią.
Aš irgi galiu jai „neduoti“, jeigu ką – ne ji viena tokia princesė, „pasilaužyti“ aš irgi moku. Galiu gyventi be šitos „malonės“, galiu ir be sekso, jei ką – nemirė niekas be jo! Užtenka vieną kartą galvoti, kad tie vyrai „visi nori tik vieno, o jau moterys gali valdyti juos per tą silpnybę!
Aišku, yra užtektinai ir tokių, bet tai yra silpnumas. Leisti būti moters manipuliuojamam – bent jau mano kuklia nuomone, tai yra silpnumo apraiška. Protas turi valdyti instinktus ir emocijas, o ne atvirkščiai! Teigiamos emocijos yra labai gerai, instinktai irgi ne veltui Dievo duoti – jie yra reikalingi, bet viskas turi būti po proto kontrole.
Ne ką rečiau pasitaikanti problema – kaprizingumas, konfliktų kėlimas lygioje vietoje, provokavimas, noras dėl visko apkaltinti tik jį, priversti teisintis, atsiprašinėti už nieką, o paskui – pildyti „princesiškus“ norus. Vėlgi, norint išvengti šių pinklių, reikia kuo mažiau pasiduoti emocijoms.
Emocijas galima jausti, bet tik ne pasiduoti joms! Kiek tenka gyvenime matyti ir girdėti visokiausių atvejų – pačias didžiausias kvailystes žmonės padaro tada, kai būna „ant arklių“ (nuo konfliktų ir muštynių, iki žmogžudysčių ir savižudybių).
Kiek daug išvengtume blogų dalykų, jeigu žmonės kuo daugiau galvotų šalta galva! Neigiamos emocijos ir pasidavimas joms – tai labai pavojingas dalykas, kuris gyvenime tiktai kenkia. Dirbu apsaugos darbuotoju, ir labai gerai žinau visa tai. Iš tikrųjų ta patirtis, kurią įgyji darbe, labai daug padeda gyvenime. Pavyzdžiui tvarkantis šia dažna yda – kaprizais, ar šiaip su kasdieniniais konfliktais.
Darbas daug ko moko. Mums, apsaugos darbuotojams, reikia darbą atlikti gražiai, ramiai, be emocijų – tiesiog pagal įstatymus, mums leidžiamais būdais, susitvarkyti su visokiais negerai besielgiančiais žmonėmis (arba tiesiog mandagiai išprašyti, arba, jeigu pradeda agresyviai elgtis – panaudoti atitinkamas leistinas priemones).
Jokių pasidavimų provokacijoms, jokių emocijų čia neturi būti. Jeigu renginyje koks nors girtas studentas tave pavadino gaidžiu, o tu užpyksti, puoli rėkti ant jo „tu pats gaidys“ – tai iš nesi labai geras darbuotojas. Dar blogiau – jeigu vožtelėji jam (nors jis nekėlė rankos), tai gali turėti labai didelių problemų (pirmas pradėjai smurtauti – esi kaltas). Visi šitie dalykai yra pritaikomi ir gyvenime, ypač santykiuose su priešinga lytimi.
Jeigu mergina puola ašaroti, kaltinti visokiais dalykais, rėkti, vadinti vaikiną kokiais nors nelabai gražiais žodžiais – yra du variantai. Pirmas variantas – iš tikrųjų iškilo kažkokia problema dėl vaikino kaltės. Jeigu taip – problemą reikia išspręsti kuo įmanoma greičiau ir kiek įmanoma efektyviau (klaidos pripažinimas ir gerai išspręsta problema – tai tik pliusas, kaip žmogui).
Bet gali būti ir antras variantas – jokios problemos nėra, tik paprasčiausiais dėmesio trūkumas, noras išlieti ant ko nors neigiamas emocijas, kaprizai ar šiaip problemos darymas lygioje vietoje (pavyzdžiui, dėl nulūžusio nago).
Ką tokiu atveju daryti?
Kaprizinga mergina – tai labai didelė problema. Psichologiškai su tokia mergina labai sunku, ir netgi pikta – atrodo, lyg nebūtų gyvenime tikrų, realių, rimtų problemų, reikia dar jas kurti lygioje vietoje. Kaip jau anksčiau minėjau, pats blogiausias dalykas – pasiduoti emocijoms, pradėti rėkti, koliotis, į jos penkis žodžius atsakyti dešimčia žodžių.
Ir jau nieko nėra blogesnio, nei neatlaikyti emocinio spaudimo ir pradėti stumdytis ar net užvažiuoti tokiai kaprizingai damai į žandikaulį ar kur kitur! Pakelti ranką – viskas, tai jau pasirašytas nuosprendis sau. Agresorius būsi tik tu, kaltas būsi tik tu, ir viskas bus „nurašyta" tik ant tavęs.
Kad ji diena iš dienos rodė kaprizus, graužė, psichologiškai pjovė – tai niekam nebus įdomu, iš tikrųjų, tai labai sunkiai įrodomas dalykas. O trenkti – tai jau fizinis smurtas. Yra netgi tokių bjaurių moterų, kurioms nuo vyro gautas smūgis yra kaip dovanėlė – viskas, dabar aš auka, jis agresorius, dabar jį galima sudoroti (aišku, aš jokiu būdu neteigiu, kad visi ar dauguma buitinio smurto atvejų yra būtinai provokuojami moterų – be abejo, dažnai koks nors agresijos nevaldantis ar smegenis pragėręs idiotas tiesiog elementariai nevaldo kumščių, bet tai visai kita tema).
Kaip bebūtų, fizinis smurtas nepateisinamas jokiais atvejais – ar provokavo, ar ne. Pateisinamas tik vienu atveju – būtinoji gintis (tarkim, mergina puola su peiliu).
Bet nereikia tokių kraštutinių atvejų – iš karto apie smurtą. Kaprizai, kaip jau sakiau, yra sunkiai atlaikomas dalykas, bet su jais kovoti reikia ne konfliktų būdu, nepasiduodant emocijoms, nepradedant staugti. Jeigu pasiduodi emocijoms, imi karščiuotis ir koliotis – reiškia, kaprizinga panelė valdo situaciją!
O šito negalima leisti, nes ten, kur emocijos – nieko gero neišeis. Paklusti kvailiems reikalavimams ar atsiprašinėti dėl nebūtų dalykų irgi negalima. Reikia situaciją perimti į savo rankas. Pats geriausias būdas – arba ramiai, logiškai paaiškinti merginai, kur yra jos klaidos ir kur ji neteisi, arba tiesiog ignoruoti.
Kaip praktika rodo, abu šie būdai yra labai veiksmingi. Jeigu kokia nors intrigantės charakterį turinti mergina sugalvoja parodyti kaprizus lygioje vietoje, tai ignoravimas priverčia ją pasijausti nejaukiai – viena pati sau rėkia, kaip idiotė, niekas į ją dėmesio nekreipia... Anksčiau ar vėliau susivoks, kad daro nesąmones. Aišku, atvirai gal ir neatsiprašys, bet netiesiogiai turėtų duoti suprasti, kad buvo neteisi.
Antras būdas – logiškas aiškinimas, kurioje vietoje ji neteisi. Pavyzdžiui, kaprizingo charakterio mergina „užsikaprizino“, kad nevažiavome į svečius (nors situacija buvo tokia, kad tikrai buvo kaltos aplinkybės, o ne kažkoks konkretus žmogus, tarkim vaikinas). Ji verkia, dejuoja, bando sukelti gailestį, bando priversti pasijausti niekšu: „tu kaltas, per tave viskas taip gavosi, aš taip norėjau, aš taip tikėjausi, aš taip nusivyliau“.
Situaciją reikia aiškinti ramiai, jokiu būdu nepradedant teisintis, atsiprašinėti nebūnant kaltam ir nepradedant atsikirtinėti į jos įžeidimus. Tarkim, nevažiavome į svečius, nes paskambino iš darbo, būtinai reikėjo važiuoti ir nebuvo jokios galimybės atsisakyti. Ar aš kaltas dėl to? Aišku, kad ne! Tai reikia ramiai ir paaiškinti visą situaciją – be emocijų, kultūringai, galima netgi šiek tiek „tėviškai“, kaip kalbant su nevaldomu vaiku (irgi padeda sugėdinti, beje).
Jeigu į normalius logiškus argumentus atsakoma tik ašaromis ir grynai emocijomis paremtais absoliutinimais, tokiais kaip: „tu manęs nemyli, aš tau nereikalinga, tu nieko dėl manęs negali padaryti, aš tokia vargšė ir nuskriausta“ – reikia ramiai, logine kalba paaiškinti viską vėl, o į tokius emocionalius pasišaudymus kaip „tu manęs nemyli, tu mane įskaudinai“ neverta kreipti dėmesio – tai tik ženklas, kad kaprizinga mergina neturi ką atsakyti į argumentus, šneka bet ką, kad tik vaikiną priverstų pasijausti bjauriai ir išprovokuotų jį pratrūkti bei kartu su ja nusiristi į konflikto liūną.
Negalima pasiduoti! Jeigu kaprizinga mergina „ant arklių“, kalbėti su ja reikia ramiai, be emocijų, argumentuotai. Turėtų padėti. Jeigu nepadeda – geriau tada imtis ignoravimo. Tegul pabūna viena, nusiramina, viską apgalvoja. Praeis „ožiai“. Emocijos visada praeina, o protas lieka.
Bet vis dėlto, jeigu tokie emociniai protrūkiai kartojasi dažnai – verta pagalvoti, ar su tokia kaprizinga veikėja verta susieti savo ateitį. Gyvenimas su ja tikrai nebus labai linksmas, o į intrigas įdomu žiūrėti tik serialuose – kai žmogus pats įtraukiamas į intrigas, tai malonumas tikrai menkas.
Yra pasaulyje daugybė nekaprizingų, gerų, draugiškų merginų, kurios galvoja protu, neduoda emocingumui valios. Kas ieško, tas anksčiau ar vėliau randa. Galiu pasakyti iš patirties – geriau jokios merginos, nei chroniškai kaprizinga.
Aišku, jei tie kaprizai yra vienetiniai atvejai, tai dar galima tvarkytis su tuo, susigyventi (ypač, jeigu merginos pliusai kompensuoja šiuos charakterio minusus). Bet jeigu tai vyksta nuolat? Ar verta gadintis savo gyvenimą? Antro juk niekas neduos.
Apskritai, vėl kaip apsaugos darbuotojas, galiu pasakyti tokį dalyką. Senai pastebėjau, jei žmogus fiziškai ar psichologiškai stiprus, užtikrintas savimi – kur kas mažesnė tikimybė, kad jis pradės konfliktą pirmas, sunkiau patikėti, kad jis gali kabinėtis prie bobučių gatvėje ar kelti triukšmą viešuose renginiuose.
Isterijas paprastai kelia pakankamai silpnoki žmonės, dažniausiai norėdami pasirodyti kieti, gauti dėmesio, užmaskuoti savo kažkokius kompleksus. Kai žmogus savimi pasitiki – jis kvailų konfliktų neieško.
Tarkim, tas pats apsaugos darbuotojas gali nebūti kažkoks „rembo“ (iš tikrųjų, raumeningų „kvadratinių berniukų“ šiais laikais apsaugoje – mažuma), bet vien jau tas faktas, kad kišenėje yra dujos, kurias prireikus gali panaudoti, kad turi guminę lazdą, kuri irgi gali padėti nemaloniais atvejais, gal netgi turi makarovą patiems kraštutiniausiems (neduok Dieve, aišku) atvejams – vien jau tai priverčia jaustis ramiai ir nešokinėti kaip gaidžiukui. Kam įrodinėti savo kietumą kažkam?
Aš ir taip žinau, kad turiu priemonių su tavimi susitvarkyti, negeras žmogau, jeigu savo elgesiu priversi tai padaryti. Galu gale, jeigu esu ne vienas, tai man dar ir kiti kolegos padės. Tai kam man šokinėti, kažką įrodinėti? Aš ir taip užtikrintas. Ką noriu tuo pasakyti?
Tai, kad ir asmeniniame gyvenime dažnai reikia jaustis kaip su gumine lazda prie šono ir dujomis kišenėje, gal netgi kaip su makarovu – ramiai ir užtikrintai. Tu čia rodyk savo isterijas, rėkauk, aš čia ramiai pasižiūrėsiu, pakalbėsiu su tavimi. Bet tavo provokacijoms nepasiduosiu. Aš žinau, kad tavo kaprizai man nieko nepadarys, kad tu gali rėkti kiek nori – vis tiek viskas bus taip, kokia yra Dievo valia.
Ir vien jau tuo esu kažkiek aukščiau už tave – ne emocijos valdo mano protą, o mano protas valdo emocijas. Puikybė, aišku, yra nuodėmė, bet pasitikėjimas – ne. Ir į tą pačią kaprizų rodytoją tokiais atvejais geriau žiūrėti ne su panieka, o katalikiškai – kaip į paklydusį žmogų, kurį galiu atvesti į teisingą kelią, išmokyti elgtis teisingiau (o tai irgi mano pliusas, bet tuo nesididžiuoju, tiesiog jeigu pats kažką išmokau gyvenime – noriu, kad ir kiti tai išmoktų, juk jiems nuo to bus tik geriau). Esu tikintis, katalikas, ir kitaip negaliu.
Taigi, labai tikiuosi, kad perskaitėte mano šį rašinį. Neturėjau tikslo „pastumti“ ant moteriškos giminės, nes manau, kad tokių „princesių“ yra ne dauguma. Dauguma merginų, tikiuosi, tikrai yra draugiškos ir geranoriškos. O jeigu kokia nors mergina straipsnyje atpažino save, ar nutarė kažką pritaikyti sau – na, čia jau ne mano kaltė.
Beje, įtariu, kad kai kam kilo toks klausimas – ar čia tas pats apsaugos darbuotojas iš Vilniaus, kuris važinėja traukiniais ir autobusais? Galiu atsakyti – taip, tas pats. Malonu. Ar pasiilgote manęs? Įtariu, kad gal ir nelabai. O aš jūsų pasiilgau.
P. S. Nereikia man aiškinti „eik dirbti kitokio darbo“. Nereikia man kitokio darbo – aš ir taip jaučiu, kad esu savo vietoje. O kad apsaugininkų darbas nieko nemoko – nesutinku ir nesutiksiu. Iš tikrųjų, tai vienas iš darbų, kurie leidžia pažinti visokių sluoksnių žmonių elgseną įvairiose situacijose, kažkiek perprasti žmogiškos psichologijos subtilybes. Bent mano kuklia nuomone – naudinga patirtis, neįkainojama tiesiog.