Žinoma, ilgėjausi šeimos, bet šiaip viskas klostėsi gana gerai. Man patiko gyvenimas sukūrus naują šeimą, tai, kad esame nuo nieko nepriklausomi. Pradėjome kalbėtis apie vaikus, bet pirmiausia norėjau rasti darbą, o tada pastoti.
Čia viskas ir prasidėjo!
Lietuvoje esu įgijusi aukštąjį išsilavinimą. Visada norėjau dirbti pagal profesiją, bet galvojau kad tai neįmanoma užsienyje, nes neturėjau patirties, o svetimos kalbos žinios tuo metu buvo per prastos. Vis dėl to, laimei ar nelaimei, gavau tokią galimybę.
Nuėjau į pokalbį. Šefas buvo labai malonus, sutiko man padėti, taigi gavau vietą vienoje įmonėje. Pirmi 3-5 mėnesiai buvo siaubingi, nes kolegos nelabai priėmė ir buvo kalbos barjeras. Užtat šefas elgiesi su manimi labai gerai, ateidavo pasikalbėti kiekvieną dieną, tokiu būdu mokė manęs kalbos, ėmė kartu į visokius susitikimus.
Tada Tiesa, nepaminėjau, kad yra daug už manęs vyresnis, daugiau nei 20 metų.
Supratau, kad turiu būti atsargi ir papasakojau viską vyrui. Stengiausi laikytis atstumo, bet kai kiekvieną dieną yra plepama apie valandą, tai nelabai išeina išlaikyti tą atstumą, o ypač todėl, kad aš esu labai atviras žmogus iš prigimties. Niekada nėjau su juo į jokius pasimatymus, nors kvietė daug kartų.
Bet pamažu viskas apsisuko taip, kad turėjome daug bendradarbiauti ir taip pamažu pradėjau labai juo pasitikėti ir vis mažiau pasakoti vyrui. Pradėjau jo žavėtis, kad yra toks protingas, mandagus, toks geras man, daug mane išmokė ir rūpinasi manimi.
Net pati nepastebėjau, kaip pradėjau su juo flirtuoti, ir mums tai tapo normalu. Tas nemalonus jausmas, kai jis man sako komplimentus ir, pavyzdžiui, paima už rankos, virto maloniu. Jeigu kokią dieną neužeina pasikalbėti, man važiuoja stogas.
Kai bandžiau kalbėtis, kad mes turim sustoti, kad gerbiu jo žmoną ir vaikus, o taip pat savo vyrą, dėl to taip tęstis negali, jis atsakydavo: „Gerai, nenoriu tavęs spausti, viskas bus taip kaip tu nori. Mes nieko blogo kol kas nedarėme, gyvenimas yra per trumpas, kad būtum tokia griežta pačiai sau.“
Tada aš apsiverkusi važiuodavau namo, nes negalėjau susitaikyti su tuo, kad jau viskas! Jis man neskirs daugiau dėmesio! O po savaitės be mūsų „draugiško“ pokalbio vos neišprotėdavau.
Kai jau viskas aprimdavo, galvodavau, kokį gerą vyrą turiu, kaip jis mane myli, o aš taip negražiai su juo elgiausi, tada šefas vėl pradėdavo viską iš naujo. Ir aš, žinoma, kiekvieną kartą pasiduodavau tam flirtui.
Taip ir gyvename jau 2 metus šiuo nesibaigiančiu ratu. Aš jaučiuosi prisimelavusi visiems ir pati sau. Kai kolegos klausia, ar jis jau atstojo nuo manęs, sakau „taip“. Su šefu elgiuosi toliau maloniai, toliau flirtuoju. Grįžusi namo bandau kažką pasakoti vyrui, bet sakau, kad „šefas“ čia vienas kaltas, vis neatstoja.
Man jau bjauru nuo pačios savęs, visą laiką graužia sąžinė, kad tėvai mane ne taip auklėjo, kad gyvenimas mane nubaus už tai, kad nevertinu to, ką turiu.
Vyras jau beveik reikalauja, kad išeičiau iš to darbo, nes aš esu nelaiminga ten, ir jis taip pat nuo to kenčia. Jis vis dažniau sako, kad gal turėtume grįžti į Lietuvą, nes esame labai vieniši.
Bet aš bijau prarasti geras pajamas ir, logiškai mąstant, tokių darbo vietų ir dar užsienyje tikrai reikia laikytis. O gal kaip visada meluoju pačiai sau, nes iš tikrųjų nenorėčiau gyventi nematydama jo, mano šefo?
Padariau išvadą, kad kai gyvenome iš vyro pajamų, buvo sunkiau, bet tikrai buvau laimingesnė. O kai pradėjau gauti gerą atlyginimą, pasidariau labai „protinga“, pradėjau ieškoti savo vyro minusų, nors ir neradau iki šiol.
Ir tas jausmas, kad galiu save išlaikyti, esu savarankiška padeda vis dažniau susimastyti apie skyrybas. Vyras nori vaikų, man jau labiau rūpi karjera. Jaučiu, kad galbūt jo jau nebemyliu ir jis vertas geresnės žmonos, kuri jam bent jau nemeluotų. Ne visada noriu su juo miegoti, nors kartais mums būna labai gerai, bet dažniausiai darau tai iš pareigos.
Tikrai nesitikiu iš šefo, kad jis paliktų šeimą ir nemanau, kad jis tai padarytų. Jis labai gražiai pasakoja apie žmoną ir vaikus, o aš apie savo vyrą. Esame kaip geri draugai ir viskas būtų puiku, jei jis nesakytų tiesiai šviesiai, kad norėtų permiegoti su manimi. Todėl suprantu kad tų „draugiškų“ santykių su juo vis tiek vieną dieną neliks.
Esu labai jam dėkinga už tai, kad priėmė į darbą ir daug kartų jam sakiau ačiū už tai. Bet kartu jaučiuosi tarsi valdoma jo, gal net įsimylėjusi. Tas jausmas, kad galbūt esu priimta į darbą tik dėl to, kad jis tikėjosi iš manęs sekso, žudo. Nepriėmiau nei vienos jo dovanos ir paaiškinau, kad man nereikia jo pinigų. Bet jis žino, kad nenorėčiau prarasti darbo, gal dėl to taip lengvai manimi manipuliuoja.
Niekada negalėjau pagalvoti, kad galėčiau jausti kažką labai stipraus žmogui, kuris yra tiek daug už mane vyresnis. Bet dabar tikrai žinau, kad metų skirtumas nieko nereiškia.
Suprantu, kad jis yra labai gudrus – viską suka taip, kad, jeigu kas, tikrai durniaus vietoje likčiau aš.
Todėl ir nėriau į internetą ieškoti pagalbos. Lankiausi pas psichologę, ji pasakė, kad esu normali ir nemato manyje nieko keisto. Bet mane kamuoja klausimai – ar turiu išeiti iš darbo? Ar nėra kitos išeities? Gal turėčiau išsiskirti su vyru?
Bet turbūt neištverčiau gėdos prieš savo bei jo šeimą ir nenorėčiau jo skaudinti, nes kas jau kas, o jis tai tikrai mane myli.
Štai tokia beprotiška padėtis...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
