Atėjo nepriteklius. Vieną dieną pamatai, kad už butą nemokėta jau metus, už vandenį – taip pat, o ir elektrą turi jau atjungti. Tada mano motina parduoda mūsų dviejų kambarių butą. Ir persikraustom pas močiutę. Ten motina dar labiau pradeda gerti, nes ir močiutė buvo tokia – nepraleisdavo progos išlenkti stikliuką.
Galų gale motina pradeda vartoti narkotikus. Aš visa tai matau ir po kiek laiko pradedu juos vartoti ir pats. Galiausiai atsiduriu už grotų.
Atlikęs paskutinę bausmę išvažiavau svetur, nes nemačiau perspektyvos čia gyventi. Ir ten vartojau, kol vieną dieną nepatekau į narkologinį centrą. Prabuvęs ten pusantrų metų, pradėjau į gyvenimą žiūrėti kitaip.
Nevartoju jau penkerius metus. Ir noriu pasakyti, kad vienas tikrai nebūčiau pasiekęs to, ką turiu dabar.
Narkomanija yra liga ir vienas pats ligonis negali atsikratyti priklausomybės. Ypač sunku tai padaryti Lietuvoje, nes mes esam narkomanai – kitokie žmonės. Būtent taip visuomenė į mus žiuri. Bet juk kiekvienas iš mūsų nori gyventi kitokį gyvenimą, nei pasirinkom per klaidą...
Mūsų problema – tai ir visuomenės problema. Lietuvoje narkomanas – tai jau pasmerktas žmogus.
Aš buvau toks, bet dabar gyvenu gerai. Turiu draugus, kurie nevartoja, atgavau šeimos pasitikėjimą, kurį anksčiau buvau praradęs. Ko man dar gali trūkti?
Aš pasikeičiau, tai įmanoma. Sunkiai, bet įmanoma.
Ačiū tiems, kurie manimi tikėjo. Tikėjo, kad aš galiu. Ir ačiū už galimybę atsiverti, papasakoti apie taip ilgai slėgusį skausmą.
Mano gyvenimo istorija dar nesibaigia. Ji įpusėjo, ir aš savo ateitį matau šviesią, gražią, be jokių svaigalų. Juk negalima slėptis visą gyvenimą už rožinių akiniu. Reikia kada nors pabusti ir pradėti mąstyti blaiviai. Bet reikia didelio noro ir begalinių pastangų.