Deja, šį kartą norėčiau pakalbėti apie moterį, kuriai tuos žodžius sakome labai retai, o jei ir sakome, tai dažniausiai su ironija, sarkazmu ar net pykčiu. Mano mieloji ir brangioji uošvė. Tariu šiuos žodžius nuoširdžiai ir skaudu, kad jų tikrąją prasmę, kaip ir daugelis iš mūsų, supratau pavėluotai.
Kas ji? Nei turtuolė, nei gražuolė. Tiesiog moteris iš Mažosios Lietuvos su tvirta katalikiška morale, apie kurią daug prišnekėta ir prirašyta. Kol ji buvo su mumis, apie jos jaunystę daug neklausinėjau, o ji pati nelabai noriai pasakojo. Dabar nebėra galimybių paklausti.
Kaip įprasta prieškarinės kartos žmonėms, ištekėjo jauna, vieną kartą ir visam gyvenimui. Tekėdama net neįtarė, kokie išbandymai jos laukia, nors tikriausiai puikiai suprato, kad Lietuvos kariuomenės puskarininkio likimas tais lemtingais 1939–1940 metais buvo nenuspėjamas ir pavojingas. Netrukus tuo įsitikino.
Vokiečiams užėmus Klaipėdą teko pasitraukti gilyn į Lietuvą, o netrukus prasidėjęs karas atnešė naujų išbandymų. Nuo sovietinių represijų išgelbėjo atėję vokiečiai, bet okupantai yra okupantai.
Jie neturi tautybės ir naudojasi tuo pačiu principu – kas ne su mumis, tas prieš mus. Kol vyras kariavo, atsitiktinė, paklydusi kulka sužeidė pirmagimę dukrą, ir ji ilgai nebegyveno. Tačiau mano uošvė, kaip ir daugelis to meto moterų, kantriai nešė ant pečių užkrautą karo naštą ir meldėsi už savo vyrą, vaikus, brolius.
Nesvarbu kieno pusėje jie kovojo. Baigiantis karui atsiradusi viltis, kad vyras grįš, vėl žlugo. Pasitraukus vieniems okupantams, atėjus kitiems, liko tik tikėtis, kad viešpats išgirs jos maldas, karas kada nors baigsis ir likę gyvi vyrai grįš namo.
Nežinau, ar viešpats išgirdo, ar tiesiog pasisekė, bet pasibaigus karui jos vyras liko gyvas, tačiau toli nuo namų. Tikriausiai labai sunku žinoti, kad po tokio baisaus karo tavo mylimasis yra gyvas, bet dėl įvairių aplinkybių negali grįžti.
Pagaliau atsirado galimybė grįžti į Lietuvą. Pasinaudojo sovietų amnestija tiems, kurie buvo išvežti priverstiniams darbams, ir sugrįžo. Atrodo, ko daugiau norėti. Sveikas, gyvas, vėl mylimos žmonos glėbyje, bet neilgam. Sovietinis režimas neatleido tiems, kurie buvo ne su jais, ir netrukus jos vyras važiavo į tremtį.
Bet ir ten jį saugojo tvirtai tikinčios žmonos maldos. Ji laukė, ir jis sugrįžo tam, kad pagaliau pradėtų naują gyvenimą ir augintų vaikus. Tačiau karo, tremties vargai paliko savo žymę, ir iš septynių vaikų išgyventi pavyko tik vienam.
Sakoma, kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi kažkokią misiją. Kiekvienam sava. Vieniems didingos, kitiems paprastos kasdienės ir iš pirmo žvilgsnio nepastebimos.
Tai, kad ji sugebėjo tais sovietiniais laikais prikalbėti krikštytis dvidešimt vienerių metų komjaunuolį, vesti jos dukrą bažnyčioje, pakrikštyti anūkę, mano manymu, darbas, vertas didelės pagarbos. Deja, tuos iš pirmo žvilgsnio nedidžius darbus mes įvertiname tik praėjus atitinkamam laikotarpiui.
Sunkiai skynėsi kelią krikščioniškos gyvenimo normos į sovietinio auklėjimo jaunuolio širdį, bet ramybė, tolerancija, neįkyrus užsispyrimas davė rezultatą. Esu įsitikinęs, kad jos maldos padėjo įveikti visas šeimines krizes ir išsaugoti vieną pagrindinę mūsų visuomenės dalelę – šeimą.
Per nugyventus kartu su uošve metus niekada neišgirdau piktų žodžių, barnių ar priekaištų mano adresu, nors dažnai buvau to vertas. O ji visą gyvenimą vadino mane mažybiniu vardu. Atrodytų, žmonės, perėję tokį sunkų gyvenimą, turėtų būti pikti ant viso pasaulio, bet uošvė ir uošvis net keiktis neišmoko.
Kartais bandydavau išprovokuoti diskusiją, klausdamas, kurio pusė buvo teisi tame kare, bet jie niekada daug nekalbėjo apie tą laikotarpį. Tikriausiai todėl, kad karą, kuriame nebuvo nei teisių, nei neteisių, matė iš arti.
Žmonės, išgyvenę tą istorijos etapą, linkę patylėti, kad neįžeistų žuvusiųjų abiejose barikadų pusėse, nes jie visi buvo mūsų tautos, mūsų žemės vaikai. Tačiau karai baigėsi seniai, ir naujas uošvės karas prasidėjo su iš kitos aplinkos atėjusiu žentu.
Labai skirtingi buvo mūsų požiūriai į gyvenimą. Tačiau krikšto metu pasėtas tikėjimo grūdelis, nė man pačiam nejaučiant, pradėjo dygti. Tik praėjus daugeliui metų suprantu, koks brangus tas želmuo, padėjęs suprasti, kad yra ir kitas požiūris į supantį pasaulį.
Kai pagaliau viskas susitvarko, auga anūkai, dukros šeima darni – vėl nauji iššūkiai. Anapilin iškeliauja vyras, o senatvė paveikia jos vienišą seserį, kuria reikia nuolat rūpintis. Kaip ir daugelis moterų, ji tyliai, nesiskųsdama, nesibardama, niekam nepriekaištaudama tęsia savo misiją šioje žemėje.
Rūpinasi seserimi, anūkais, vis dar kartais auklėja savo dukrą ir svarbiausia – nuostabiai sutaria su savo žentu, kurį, paprastai tariant, pati ir išauklėjo.
Nieko nėra šiame pasaulyje amžino, neamžina ir mano brangioji uošvė. Tą dieną ji pasijuto prastai, bet, kaip ir visą savo gyvenimą, niekam nesiskundė. Nekvietė medicinos pagalbos, nėjo į polikliniką, o nuskubėjo į bažnyčią, kuri visą laiką jai teikė jėgų. Ji skubėjo atlikti išpažintį, bet suklupo keletą žingsnių prieš klausyklą. Viešpats sulaikė ją nuo tos jai nereikalingos pareigos.
Šventai uošvei ir mirtis šventoje vietoje.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
