Egzotiška kelionė lietuvių gėjų porai baigėsi karčiomis ašaromis

Manote, taip nebūna? Būna! Papasakosiu savo istoriją, kuri prasidėjo dar gruodžio mėnesį, bet iki šiol nesibaigė. Nežinau, ar teisingai darau, kad tai viešinu, bet manau, kad turėtumėte žinoti.

Atostogos Maroke turėjo suartinti mylimuosius, tačiau įvyko priešingai.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Atostogos Maroke turėjo suartinti mylimuosius, tačiau įvyko priešingai.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Atostogos Maroke turėjo suartinti mylimuosius, tačiau įvyko priešingai.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Atostogos Maroke turėjo suartinti mylimuosius, tačiau įvyko priešingai.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Tadas Padas

May 20, 2015, 7:09 PM, atnaujinta Nov 27, 2017, 2:57 PM

Kas aš? Aš 28 metų tikrai simpatiškas vaikinas, gėjus, gyvenantis Vilniuje, kuris bandė susirasti antrą pusę. Taip, bandė, nes po šios istorijos nemanau, kad dar kada gyvenime leisiuos į rimtus santykius.

Jo vardas yra Marius, su juo susipažinome „Facebook“. Jam 25 metai, aukštas, simpatiškas, toks, kokio ieškojau. Taip, taip, jau žinau kad jis pasisakė tėvams kad yra gėjus, na bet čia jo reikalas.

Esmė ta, kad su Mariumi susipažinome dar gruodžio pradžioje, buvom susitikę Londone, po to Vilniuje, kai buvo grįžęs į Lietuvą tėvų aplankyti.

Galiausiai, beveik po pusės metų bendravimo, 90000 „Facebook“ žinučių, begalės prakalbėtų minučių, mes nusprendėme apsigyventi kartu Vilniuje. Išsinuomojome butą, jis persiuntė savo daiktus, viskas buvo gerai. Jis dėl manęs grįžo į Lietuvą po 7 metų gyvenimo UK (United Kingdom, liet. Jungtinėje Karalystėje-Red.).

Marius grįžo į Lietuvą balandžio 29 dieną ir po poros dienų išvykome atostogų į Maroką. Va čia ir visa esmė – kaip jis pasielgė Maroke.

Skrydis iš Vilniaus į Milaną buvo puikus. Bet skrendant iš Milano į Marakešą, Marius iškėlė skandalą. Viskas prasidėjo nuo to, kad jis žiūrėjo filmą, o aš snaudžiau. Kažko jis manęs paklausė, aš neišgirdau ir sakau: “Ką?“

Tada ir prasidėjo – jam pasirodė, kad aš ne taip paklausiau, ir supyko. Galvoju, patylėsiu ir nekelsiu skandalo.

Beskrendant palydovė išdalino užpildyti atvykimo į šalį blankus, jis man sako: „Užpildyk.“ Aš pasakiau, kad oro uoste užpildysiu. Jis vėl supyko.

Išėjus iš lėktuvo ir laukiant muitinėje, aš paprašiau jo rašiklio, kad galėčiau užpildyti, bet jis ėmė išsidirbinėti – sakė, kad neduos, kad mane palieka čia ir skrenda į UK

Perėjus muitinės patikrinimą, jis nuėjo keisti pinigų, o aš į lauką rūkyti. Išeina Marius, ir klausiu: „Ką darom?“

Jis man atrėžia, kad daryčiau ką noriu, jis skrenda į UK. Paprašiau, kad atiduotų mano pinigus, kurie buvo pas jį (buvau paskolinęs ir prieš kelionę pervedžiau dar), bet jis pasakė, kad neatiduos. Tada aš pasakiau, kad lauksiu prie oro uosto iki ryto – draugai man perves, nes esu be pinigų.

Nuėjau į oro uostą, jis kažkur nuėjo ir paliko mane. Po 10 minučių grįžo, atsiprašinėjo, ir įtikinėjo, kad daugiau taip neišsidirbinės, ir viskas bus gerai. Galiausiai aš jam atleidau.

Važiavome į miestą ir planavome likti Marakeše, nes galvojom, kad jau nebus autobusų į Agadirą, kuris buvo mūsų galutinis tikslas. Bet važiuodami taksi sužinojom, kad dar yra vienas autobusas, todėl nusprendėm važiuoti į autobusų stotį.

Su autobusu važiavom iki Agadiro 4 valandas. Nuvykom, užsiregistravom viešbutyje ir miegot. Ryte pusryčiavom, viskas gerai.

Per visą laiką nė karto neužsiminiau, kad jis oro uoste norėjo mane palikti vieną svetimoje šalyje be pinigų. Bet  grįžus iš pusryčių, Marius ėmė apie tai kalbėti pirmas ir pradėjo mane kaltinti, kad ne jis mane norėjo palikti, o aš jį.

Bandžiau šnekėtis su juo, aiškinti, kad aš neturėjau ką daryti būdamas be pinigų, kurių jis negrąžino, tik eiti prie oro uosto ir laukti ryto. Galiausiai pasakiau, kad be reikalo jam atleidau už tai, ir galėjau likti oro uoste. Jis pareiškė kad galiu dabar pat važiuoti. Perklausiau, ar tikrai. Pasakė „taip“.

Susidėjau daiktus ir išėjau į viešbučio registratūrą. Sėdėjau geras dvi valandas ten, mačiau, kaip jis vaikšto aplinkui, jis matė ir mane. Galvojau, gal susiprotės, prieis atsiprašyti. Bet ne.

Kai pabodo laukti, einu ieškoti jo. Jis stovi. Sakau, duok raktus nuo kambario, sako – „ne“.

Sakau: „Kaip ne, juk už kambarį per pusę mokėjom.“  

Jis sako: „Tu mano daiktus išmesi.“

Sakau: „Ką tu, Mariau, nusišneki, nei žodžio apie tai nepasakiau.“

Galiausiai kartu nuėjome į kambarį. Ir jis iškarto apsiverkė. Pasakė, jog pagalvojo, kad aš tikrai išėjau iš viešbučio, ir kad jis nusipirkto lėktuvo bilietą į UK. Tada aš jį bandžiau raminti, galiausiai pats apsiverkiau. Sakiau, kad galiu jam atiduoti už tą bilietą pinigus.

Tada jisai pasakė: „Einam prasieiti.“

Aš sakau: „Neisiu apsiverkęs.“

Jis išėjo ir po kiek laiko grįžo. Pasiėmė tašę ir jau eina iš viešbučio.

Sakau: „Ką tu darai?“

Sako: „Į kitą viešbutį važiuoju.“

Sakau: „Bent mano pinigus atiduok, viskas pas tave.“

Jis neatidavė. Aš paskui jį, įsėdau į taksi ir kartu su juo važiavau iki kito viešbučio, bandžiau jį sulaikyti lauke, sakau, pasišnekam, bet jis kažkokiems užsieniečiams pareiškė, kad pristojau prie jo, tad aš jau nėjau kartu į vidų. 8 ar 10 kilometrų pėsčiomis be pinigų ėjau iki viešbučio, kurį buvom užsakę. Kitą rytą nuvažiavau pas jį į viešbutį, sužinojau jo numerį, nuėjau, bandžiau šnekėtis. Lyg ir šnekėjo kažkiek, paminėjo, kad jam jau laikas išsiregistruoti iš viešbučio.

Nusileidome į apačią, išsiregistravo. Išėjome į lauką, bandžiau aiškintis, kas čia išvis įvyko, kažkiek kalbėjo. Po to pakėlė ranką, susistabdė taksi, įsėdo ir išvažiavo. Aš taip ir likau stovėti vienas svetimoje šalyje be pinigų. Jis jų man taip ir neatidavė. Taip Marius išvažiavo į UK. Galiausiai, gavęs pinigų iš draugų, kitą dieną nusipirkau bilietus į Lietuvą.

Bandžiau rašyti jam, skambinti, aiškintis. Sakiau, kad net tokį jo elgesį, kai jis Maroke paliko mane vieną be pinigų, aš jam galiu atleisti.   Bet jis toliau išsidirbinėja. Kaltina mane, kad jį norėjau oro uoste palikti pirmą vakarą, nors jis pats pasakė, kad skris į UK ir išėjo neatidavęs mano pinigų.

Nesuprantu jo, nesuprantu jo veiksmų...

Išnuomotas butas Vilniuje (mokėjome per pusę), pervežti jo daiktai, kurie iki šiol čia Vilniuje... Sugriautos atostogos, nors turėjome būti iki gegužės 13-osios... Ir aš – paliktas vienas be pinigų...

Nežinau, ką jam jaučiu, jei išvis jaučiu ką. Tuštuma. Dėl šių santykių tikrai stengiausi. Bet tai buvo paskutinis bandymas.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.