Taip jau atsitiko, kad esu vairuotojas, važinėjantis su „žaliu lapu“, bent jau turėjau toks būti dar porą dienų. Pirmaisiais mėnesiais buvau kvailas ir pasidaviau įkalbinėjimams parodyti savo automobilio galią. Ir parodžiau. Taigi gavau pirmąją savo baudą. Viršijau 28 km/h.
Tai buvo gera pamoka mažiau klausyti kitų ir vadovautis savo nuožiūra. Nuo to laiko mano vairavimas nebebuvo toks, dėl kurio turėtų stabdyti policijos pareigūnai.
Dabar liko kelios dienos iki vairuotojo pažymėjimo keitimo ir sulaukiau linksmos žinios. VĮ „Regitra“ pranešė, jog aš turėjau per metus išklausyti papildomus kursus, antraip – vėl dvejus metus būsiu „žalias“.
Suprantu, nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, tačiau sutikite su manimi, sistema yra absurdiška. Pats, per dvejus metus nuvažiavau apie 100 tūkstančių kilometrų, vairavau įvairiausiose situacijose, įvairiausiais keliais ir turiu dar dvejus metus ant automobilio galinio stiklo būti pasikabinęs tą popieriaus gabalą, kuris rodo, kad nesu pakankamai įgudęs vairuoti?
Pilna pavyzdžių, kai žmonės vairuoja 4 ir daugiau metų, bet demonstruodami savo įgūdžius atrodo kaip ką tik iškepti“ šoferiukai“. Mano manymu, nuo šios sistemos daugiausia kenčia tie, kurie vairuoja daugiausia.
Juk būna situacijų, kai taisyklės pažeidžiamos netyčia – nepastebima greičio ribojimo ženklas ar nespėjama prieš jį sustoti, tačiau automobilis yra daugeliui privalomas dalykas, tad dauguma sėda ir važiuoja toliau, o kiti padeda vairuotojo pažymėjimą į stalčių ir po dvejų metų išrieda į gatves nemokėdami vairuoti.
Galbūt tiems, kurie žino savo galimybes, tačiau tų kursų neišklausiusiems, taikyti kitokią sistemą būtų teisingiau? Puikiai perlaikytas vairavimo ir žinių patikrinimo egzaminas galėtų parodyti, kad žmogus yra pakankamai įgudęs ir turi teisę į nuolatinį pažymėjimą.
Kam man reikalingas nuolatinis ir visavertis pažymėjimas? Aš nuolat keliauju po įvairias vietas, žvalgausi po šalį, dalyvauju įvairaus pobūdžio mokymuose, siekiu karjeros, planuoju savo verslą. Tam reikia 10 metų pažymėjimo, leidžiančio važiuoti visiems patyrusiems įprastu greičiu.
Juk važinėju po visą Lietuvą, tad būdamas „žalias“ prarasiu daug brangaus laiko, o jeigu nuspręsiu važiuoti kaip įprasta patyrusiems, galiu paploninti piniginę.
Kodėl sistema nėra ištobulinta ir brukama visuomenei? Kodėl tie, kurie ją siūlė ir balsavo už, neįsigilino į situaciją ir paliko spragą? Net jeigu tai jiems neatrodo absurdiška, kodėl nepasirūpinta tinkamu informavimu?
Šiandien kažkur interneto platybėse aptikau sociologo žodžius: „ Šauktiniai nekovos už valstybę, kuri iš jų tyčiojasi.“
Ši teisių keitimo sistema yra vienas iš tų patyčių būdų, atbaidančių žmones kažką duoti valstybei.
Anksčiau aš klausiausi kalbų, kaip visi emigruos dėl to, kad čia nėra kaip gyventi. Aš stengiausi neigti tokius nusistatymus, tačiau dabar, susidūręs su absurdu, nežinau ką galvoti. Tikrai negalvoju iš čia išvykti, tačiau reikia šias problemas spręsti.
Jeigu valdininkai ir toliau užmerktomis akimis žiūrės, kaip mums viskas slysta iš po kojų, ar nemanote, kad tie, iš kurių tyčiojamasi, atsigriebs už tai su kaupu?
O dabar norėčiau paprašyti atsakingų žmonių (sistemos sumanytojų ar leidėjų) paaiškinti, kodėl vyrauja tokia „lobistinė“ situacija ir neieškoma būdų jos pakeisti?