Jam visą šį laikotarpį buvo be galo sunku, stengiausi padėti visokeriopai. Kažkuria prasme gyvenimo pradžia sugadinta nepataisomai, abitūros egzaminų rezultatams įtaka irgi bus (nors mano vaikino mokslumo vidurkis ir buvo 8,4 ). Ir pasirodo tai visiškai toleruotina, nebaudžiama.
Gerbiamieji Tautiečiai, ilgai dvejojau – rašyti – nerašyti. O parašyti paskatino lietuvių kalbos brandos egzamino tema: ką gali juokas? Juoko galybė didžiulė. Deja, mano juokas – pro ašaras.
Esu dviejų vaikų mama, gyvenu susituokusi jau beveik 20 metų, tad manau, kad esame normali šeima. Sūnui neseniai suėjo 19 metų, laikė brandos egzaminą. Lyg ir viskas puiku, smagu, gražu. Bet...
Taip jau gamta sutvarkė, kad berniukai bręsta šiek tiek vėliau nei mergaitės. Būtent taip atsitiko ir su manuoju vaikinuku. Pati esu pedagogė ir matau, kad manasis dar labai vaikiškas, naivus, labai pasitikintis kitais, neturintis dar savojo aš. O ėmė ir įsimylėjo (tiksliau – susižavėjo). O mergina ne iš kelmo spirta, gyvenimo vėtyta ir mėtyta – tiesiog barakuda.
Atsirado dar krūva pagalbininkių. Pradėjo vilioti pinigėlius, pradėjo netiesiogiai tyčiotis, pradėjo manipuliuoti vaikinuko jausmais, pradėjo statyti įvairiausias sąlygas. Ir viskas rėmėsi į pinigėlius. O pinigėlių tai limitas baigėsi. Tada pradėta siūlyti paimti pinigų iš tėvų, sesės, skolintis iš draugų, prašyta į pasimatymą atnešti mamos banko kortelę, atsinešti savo pasą (juokas – gal į „zaksą“ norėjo eiti?).
Kažkam atrodys juokinga, kažkam graudu, kažkas pasipiktins vaikino naivumu, kažkas ištars „žioplys“, bet mano vaikinukas suskydo. Taip, iš namų išnešė pakankamai daug pinigėlių. O kai jie baigėsi, ruošėsi pats išeiti iš gyvenimo.
Pagavau beveik kritiniu momentu. Kai įtariau kažką labai negero, perėmiau savojo vaikino telefoną ir su merginomis visą savaitgalį teko bendrauti man. Oho kokių grasinimų gavau: ir užmušti, ir suspardyti, ir nusižudyti ale išėjo, nes neduodu pinigų, ir policijai apskųsti ir t. t.
Pirmadienį sėdėjome policijoje, rašėme pareiškimą. Tyrėja pritaikė turto prievartavimo straipsnį. O tuo metu vėl skriejo grasinimai, grasinimai, grasinimai... Tyrėja tą matė, matė mano vaiko išgyvenimus.
Nedetalizuosiu, tačiau gal du mėnesius vyko ikiteisminis tyrimas, kurio metu mes nei karto nebuvome pakviesti jokiai papildomai apklausai, akistatai, kažkokiam duomenų patikrinimui. Pasirodo mano pirminis pareiškimas buvo kartu ir galutinis. Niekam neįdomu – o gal aš kažką pamiršau, kažko labai svarbaus nepasakiau, juk buvome visi tokios būklės, kada nelabai blaiviai mąstyti gali.
Merginos buvo apklaustos (o jų net 5), viską „nuoširdžiai“ prisipažino, „gailėjosi“. Pasak jų, visi grasinimai buvo juokas (štai ką gali juokas).
Pinigėlius atseit visos kartu išleisdavo kavinėse, kirpyklose ir t. t. Žalą atlyginti viena norėjo, kita pareiškė neturinti iš ko. Visos merginos paliudijo, kad jokių grasinimų nebuvo išsakyta arba jos negirdėjo, ką viena ar kita kalbėjosi su manuoju. Žinoma, kvailas turi būti, kad liudytum prieš save, juk patogu nieko negirdėti, pinigai tai jau iššvaistyti. Jų liudininkų 5, o mes tik du. Va teip. Ką gali juokas? Ogi juokas puikiausia dieta – sutirpdė apie 8 mano kilogramus per dvi savaites.
Po 3 mėnesių prokurorė ikiteisminį tyrimą nutraukė, nes nėra nusikaltimo požymių. Nepaisant to, kad psichologinis šantažas, nuolatinis atakavimas žinutėmis, melagystės, grasinimai – jie yra užfiksuoti. Prokurorė net nepasiūlė kreiptis į teismą civiline tvarka dėl žalos atlyginimo. Išvadoje parašyta, kad merginų veiksmuose jokios nusikalstamos veikos pagal šį straipsnį nėra. Jeigu nėra, vadinasi taip daryti galima.
Darau šlykščią išvadą: tai gal ir Šiaulių „kanibalės“ nepadarė nusikalstamos veikos, juk auka pati atėjo į butą? Gal neseniai įvykęs konfliktas tarp merginų Vilniuje irgi yra mūsų visuomenės norma? Juk iki muštynių merginų santykiai buvo geri. O kiek tokių įvykių baigėsi savižudybėmis?
Prasitarus prokurorei apie mano vaikino galimą savižudybę (apie tai irgi užsimenama žinutėse), tik pagūžčiojo pečiais ir pratarė, kad aš nebūčiau žinojusi nei ką kaltinti, nei kam ačiū pasakyti. Apskundžiau sprendimą. Drįstu teigti, kad vyr. prokuroras net neskaitė bylos. Skaitant atsakymą, jaučiasi „copy-paste“.
Apskundžiau dar aukščiau. Kuo tolyn, tuo juokingyn. Ikiteisminio tyrimo teisėja nukentėjusįjį „pavertė nusikaltėliu“ – apkaltino, kad niekam nepranešė, jog mergina eina žudytis, o derėjosi dėl mažesnės pinigų sumos.
Apskundžiau dar aukščiau. Prie skundo pridėjau savo paaiškinamąjį raštą, kuriame faktų kalba įrodžiau nusikalstamą veiką – visą apgavystės procesą, eigą, seką (manau, tą turėjo padaryti tyrėjai, prokurorai).
Mano vaikino skundą gal ir perskaitė, bet tikrai neanalizavo, nenagrinėjo. Sprendžiu iš to, kad skunde netyčia įsivėlė keletas netikslumų. Nebebuvo laiko man pataisyti advokato klaideles, tad ir palikau. Deja, to nebuvo pastebėta ir skundas nagrinėtas su esančiomis klaidomis. Vadinasi, vėl atmestinas darbas. Juokinga, nes taip neturėtų būti.
O apie mano klausimus, mano argumentus net neužsiminta. Esu šventai įsitikinusi, kad teisėjai net nepalietė to popieriaus. Kam skaityti 10 lapų, laiką gaišti, mąstyti, gilintis, juk viskas taip juokinga. Va kokia juoko galia. Viskas daroma juokais. Atsakomybės jokios. Absoliučiai viską galima sukrauti juokui.
Niekad nemaniau, kad pinigai yra svarbiausias dalykas gyvenime. Nemanau ir dabar. Bet kai pagalvoju, kad dėl pinigų galima pavirsti tokia šlykščia būtybe, kaip kad mano aprašytosios merginos, šitokiu vampyru, smaugliu...
Gal paskaitys juokais kažkoks rimtas teisininkas mano šiuos juokus ir ne juokais susimąstys ir patars, kaip elgtis tokioje situacijoje. Ruošiuosi kreiptis į kokią juokingą televizijos laidą. Kažin kuri labiausiai tiktų? Būtų labai malonu ir nejuokinga.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
