Vaikinas numetė 43 kg: „Papasakosiu. Gal kažkam padės?“

Noriu pasidalyti su skaitytojais savo patirtimi metant svorį. Nutukimas mūsų visuomenėje yra didžiulė, labai paplitusi problema,  sukelianti daugybę pavojingų ir net mirtinų ligų. Deja, daugybė žmonių nesiryžta keisti savo gyvenimo būdo ir tapti vikresniu, stipresniu, sveikesniu, gražesniu ir labiau savimi patenkintu žmogumi. Turiu šiokios tokios patirties šioje srityje, todėl noriu ja pasidalyti – gal ji kažkam tikrai padės?

Svarbu klausyti savo organizmo ir nepersivalgyti – pasimėgauti skanumynais galima ir šiek tiek vėliau.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Svarbu klausyti savo organizmo ir nepersivalgyti – pasimėgauti skanumynais galima ir šiek tiek vėliau.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Svarbu klausyti savo organizmo ir nepersivalgyti – pasimėgauti skanumynais galima ir šiek tiek vėliau.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Svarbu klausyti savo organizmo ir nepersivalgyti – pasimėgauti skanumynais galima ir šiek tiek vėliau.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Mr. Žaibas

Jun 15, 2015, 11:00 PM, atnaujinta Nov 22, 2017, 6:13 AM

Nuo pat vaikystės buvau storas vaikas. Nutukęs buvau ne dėl ligos – kaltas buvo elementarus persivalgymas, nejudrumas ir tingumas. Paauglystėje buvau trumpam suliesėjęs, bet, deja, tada dar neturėjau pakankamai vidinių jėgų ir motyvacijos kontroliuoti save, todėl svoris greitai vėl ataugo.

Vėl svorį mesti pradėjau prieš 5 metus, būdamas 24 metų, kai jau labai gerai supratau, kad mano nutukimas yra labai blogas dalykas, gresiantis baisiomis pasekmėmis ateityje, ir toliau neįmanoma taip gyventi.

Prieš pradėdamas laikytis dietos svėriau 126 kilogramus. Man tada buvo tik 24 metai (dabar man 29) – tai iš tiesų buvo  baisokas skaičius, ir aš pats tai supratau. Kažkaip man nelabai rūpėjo estetinė šio reikalo pusė – savo grožiui didelės reikšmės niekada per daug neteikiau.

Svorį mesti ėmiausi dėl sveikatos ir geresnės savijautos, didesnio fizinio pajėgumo. Elementariai pajutau, kad nutukimas man trukdo gyventi – dusdavau ir pavargdavau nuėjęs didesnį atstumą, lipdamas laiptais, jaučiausi kvailai dėl to, kad fiziškai esu silpnesnis ne tik už savo bendraamžius, bet netgi už kai kuriuos gerokai už mane vyresnius žmones.Tai man siaubingai kirto per savivertę.

Kitas labai svarbus dalykas – galimos sveikatos problemos. Vis dažniau pradėjau galvoti: aš jaunas, o toks nutukęs, jau dabar man sunku judėti. Kas bus toliau, kai man bus 40–50 metų? Ar iš viso sulauksiu tokio amžiaus?

Būtent tai paskatino mane pradėti mesti svorį. Aišku, svorio metimą pradėjau gana neatsakingai ir avantiūristiškai – ačiū Dievui, kad viską dariau atsargiai ir (atrodo) nepakenkiau savo organizmui. Šiaip norėčiau pasakyti žmonėms, planuojantiems mesti daug kilogramų: būtinai pasikonsultuokite su specialistais, nesielkite taip kaip aš, nes galite per neatsargumą pakenkti sau.

Vienas didžiausių pavojų mažai judėjusiems žmonėms – per dideliu, organizmui neįprastu krūviu pakenkti širdies veiklai, sąnariams, yra ir kitokių rizikingų dalykų. Būkite atsakingesni už mane, bendraukite su specialistais. Bet ir netinginiaukite!

Taigi pirmiausia pradėjau vaikščioti pėsčiomis nemažus atstumus. Iš pradžių didelis ir varginamas atstumas man atrodė 7–8 kilometrai, vėliau 10 kilometrų, o paskui pastebėjau, kad gana nesunkiai nueinu 15–20 kilometrų (palyginimui galiu pasakyti, kad dabar 40 kilometrų pėsčiomis manęs ypač nevargina).

Turiu pasakyti, kad nors ir buvo sunku, bet kartu ir malonu – užsidedu ausines, įsijungiu mėgstamą techno – ar rusiško popso ritmą ir einu dairydamasis po apylinkes. Netgi tas nuovargio jausmas pasirodė savotiškai malonus, nes jis siejosi su pergale prieš savo silpnybes, kova už naują save.

Organizmas reaguoti pradėjo gana greitai – keli kilogramai dingo jau pirmą savaitę. Buvo karšta 2010 metų vasara (puikiai pamenu, kad mesti svorį pradėjau birželio 16 dieną), valgiau mažai mėsos, miltinių patiekalų ir riebaus maisto, o kuo daugiau vaisių, daržovių, sriubų, mišrainių ir kitų lengvai virškinamų produktų.

Kalorijų maiste niekada neskaičiavau ir neskaičiau jokių patarimų internete apie dietas ir maisto derinimą. Paprasčiausiai ėmiau atsižvelgti į organizmo savijautą pavalgius – greitai pastebėjau, kad nuo tokio maisto kaip bulvės, kotletai, cepelinai organizmą apima nelabai maloni apsunkimo ir apsnūdimo būsena – nesinori judėti, nesinori nieko daryti, norisi tik prisėsti ir pasėdėti.

Tuo tarpu nuo augalinio maisto ir sriubų savijauta absoliučiai kitokia – yra sotumo jausmas, bet drauge jokio apsunkimo, pavalgęs vis tiek jautiesi lengvas, neapsnūdęs. Būtent savo pojūčiais ir pradėjau vadovautis.

Tai nereiškia, kad atsisakiau mėsos, kitokio riebesnio maisto ar bulvių – tiesiog vartoju jį kitaip. Valgau kuo daugiau augalinio maisto, salotų, mišrainių, o mėsos tik šiek tiek užkandu „dėl skonio“. Nežinau, kaip tai patiktų kitiems, bet man tai patinka – ir skanu, ir lengva, ir paprasta, ir neapsunkina organizmo.

Dabar įpratau laikytis auksinės taisyklės – valgyti ne tiek, kiek akys nori, o tiek, kiek pilvas nori. Pajutau skrandyje sotumo jausmą – viskas, sustoju. Nesvarbu, kad kažkas „labai skaniai atrodo“ ar „labai norisi paragauti“. Visada bus galimybė paragauti vėliau – ačiū Dievui, Lietuvoje nėra bado, kaip kai kuriose Afrikos šalyse, ko jau ko, o maisto pas mus  tikrai netrūksta. O kontroliuoti save yra naudinga ne tik organizmui, bet ir stiprina žmogų morališkai.

Kitas etapas – dviratis. Paauglystėje dažnai važinėdavau dviračiu, bet vėliau studijuodamas buvau stipriai dviratį apleidęs, kas irgi prisidėjo prie nutukimo. Taigi vieną vasaros dieną nutariau, kad dviračiui gana gulėti sandėliuke, ir ištraukiau jį į dienos šviesą.

Pirmą kartą nuvažiavau apie 30 kilometrų – galiu pasakyti, kad pradžiai tai man pasirodė daugoka (palyginimui galiu pasakyti, kad dabar su dviračiu nesunkiai nuvažiuoju 100 kilometrų ir netgi daugiau). Bet pirmą kartą toks atstumas man pasirodė gerokai per didelis – kelis kartus teko sustoti pailsėti, varytis dviratį pėsčiomis (kaip jau minėjau, diena buvo labai karšta), bet ačiū Dievui, atstumą įveikiau be nemalonių nuotykių.

Galiu patarti – pradėkite nuo mažesnių atstumų, nekartokite mano klaidos. Aišku – gerokai vėliau, kai svoris nukris ir organizmas įpras, gal bus nesunku nuvažiuoti ir 70, o gal net 100 kilometrų, bet iš pradžių negalima užsigriebti per didelių tikslų, tai gali būti netgi pavojinga.

Žinau, kad specialistai už tokį pirmą pasivažinėjimą mane labai stipriai sukritikuotų. Na, bet klaidos tam ir daromos, kad paskui pasimokytume iš jų ar netgi galėtume patarti kitiems, kad jie pasimokytų iš svetimų klaidų.

Vėliau pradėjau važinėti dažniau, kiek mažesniais atstumais nei pirmą kartą – iš pradžių po 15–20 kilometrų, vėliau pamažu vis daugiau, po 40–50 kilometrų. Supratau, kad svarbiausia yra neprievartauti savęs, nesistengti kažko daryti per jėgą – tiesiog pats organizmas jautė, kiek galiu nuvažiuoti.

Pamažu pats pajutau, kad galiu nuvažiuoti vis daugiau ir daugiau. Svoris pradėjo kristi dar efektyviau – gerokai greičiau, nei vaikščiojant pėsčiomis.  Be abejo, labai svarbus dalykas – karštą vasaros dieną pasiimti ko nors atsigerti arba turėti bent porą eurų, kad būtų galima ko nors nusipirkti pakeliui. Karštą vasaros dieną prarasti daug skysčių labai nesveika (patarčiau pasiskaityti internete apie dehidrataciją ir galimas jos pasekmes).

Dviratis, vaikščiojimas pėsčiomis ir valgymas „kiek pilvas nori, ne kiek akys“ rudenį parodė pakankamai neblogus pradinius rezultatus. Kaip jau minėjau, birželio mėnesį svėriau 126 kilogramus, o rugsėjį – jau 110 kilogramų. Aišku, visai neblogai, bet tai buvo tik pati pradžia.

Užsibrėžiau tikslą numesti svorį bent jau iki 87 kilogramų, kadangi mano ūgis yra 1 m 88 cm, ir pritaikęs daugeliui žinomą kūno masės indekso formulę (svorį padalinus iš ūgio kvadratu, rezultatas turi būti ne didesnis kaip 25 ir ne mažesnis nei 18,5), išsiaiškinau, kad didžiausias mano galimas svoris gali būti 88 kilogramai.

Rudenį dėl didesnio užimtumo ir prastesnių orų svorio metimas kiek sulėtėjo, bet nesustojo. Artėjant žiemai pradėjau vaikščioti į sporto klubą – kilnojau svorius, intensyviai mankštinausi bėgimo takelyje arba ant dviračio ar kardio treniruoklio. Nuo svorių kilnojimo svoris nekrenta, tiesiog norėjau kiek patreniruoti raumenis, kurie mano, nutukusio ir anksčiau nesportavusio žmogaus, nebuvo ypač stiprūs.

Bėgimo takelis ir dviračio treniruoklis padėjo toliau veiksmingai deginti lašinius, nors turiu pasakyti, kad vaikščioti į klubą man patiko mažiau, nei važinėti dviračiu – tiesiog man tai atrodė kiek monotoniška, visą laiką minant treniruoklį matyti tą pačią sieną ar vaizdą pro langą. Man kur kas labiau patinka pasižvalgyti po apylinkes, nuvažiuoti kur nors, kur anksčiau nesu buvęs (tai ne tik svorio metimas, bet ir pakankamai įdomus akiračio plėtimas). Aišku, žiemą taip pat stengiausi kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis.

2011 metų pavasarį pirmą kartą pradėjau daryti prisitraukimus ant skersinio – taip, pirmą kartą pradėjau daryti prisitraukimus, būdamas 25 metų. Iki tol gyvenime nesugebėjau padaryti nė vieno prisitraukimo, todėl man jau tai buvo nemažas tarpinis pasiekimas.

Gegužę svėriau apie 100 kilogramų. Nuo gegužės vėl pradėjau intensyviai važinėti dviračiu. Tų metų vasarą nedirbau, turėjau daug laisvo laiko, darbo ieškoti planavau tik rudeniop, todėl nutariau visą vasarą paskirti galutiniam svorio numetimui – kaip aš tai pusiau juokais pavadinau, „atgimimui“.

2011 vasarą dviračiu važinėjau labai daug – apvažiuoti buvo visi kaimai, visos apylinkės, maudytis važiuodavau prie ežero, esančio už 15 kilometrų vien dėl to, kad ten „jaukesnis paplūdimys ir gerai įrengti tramplinai“ (nors ne paskutinį vaidmenį suvaidino tai, kad šis ežeras yra toliau nuo namų – galima nuvažiuoti daugiau kilometrų).

Grįžęs namo internete išmatuodavau nuvažiuotą atstumą ir fiksuodavau mobiliojo telefono kalendoriuje – kokiomis vietovėmis važiavau ir kokį atstumą nuvažiavau. Tą vasarą, jei labai neklystu, nuvažiavau apie 3000 km (vien liepos mėnesį, kuris buvo rekordinis, nuvažiavau apie 1200 kilometrų).

Ir štai pagaliau atėjo ta ilgai laukta diena, kurią galėjau apibraukti kalendoriuje raudonai ir atšvęsti su petardomis!!! Rugpjūčio 2 dieną pagaliau mano svoris nukrito žemiau „raudonos linijos“ – 88 kilogramų. Taigi tapau normalaus svorio – pagaliau pasiekiau tai, ko taip ilgai laukiau, norėjau ir įdėjau tiek pastangų!

Nepaisant to, svorį dar šiek tiek mažinau – norėjau, kad mano svoris ne balansuotų ties „raudona linija“, bet būtų kiek toliau nuo jos. Rugpjūčio pabaigoje svoris pasiekė 83 kg, ir tada nutariau, kad jau užtenka.

Savo 26-ąjį gimtadienį sutikau būdamas normalaus svorio, lieknas, gerokai vikresnis ir fiziškai pajėgesnis, nei buvau vos prieš pusantrų metų. Lašinių metimas užtruko 13 su puse mėnesio (nuo 2010 m. birželio 15-osios iki 2011 m.  rugpjūčio 2 dienos), iš viso numečiau 43 kilogramus. Neįtikėtina?

Nieko neįtikėtino. Kai pats tai padariau, manęs dabar tai visiškai nestebina. Teigiamą poveikį pajutau dar mesdamas svorį – tapo gerokai lengviau judėti, lakstyti, padidėjo ištvermė ir fizinis pajėgumas. Niekada nesigailiu dėl to, ką padariau – ko gero, tai vienas protingiausių ir geriausių sprendimų mano ligšioliniame gyvenime. Labai tikiuosi ateityje nesugadinti pasiekto rezultato ir visada reikia turėti omenyje, kad sugadinti jį labai lengva.

Jokiu būdu negalima pamiršti, kad numetus daug svorio yra rizika labai greitai vėl priaugti lašinių. Žmonės dažnai daro tokią klaidą – numeta svorį ir vėl grįžta prie ankstesnių įpročių. Reikia suprasti, kad, norint išlaikyti pasiektą rezultatą, reikia pakeisti gyvenimo būdą, ko gero, netgi visam gyvenimui.

Gerai tai supratau, todėl gyvenimo būdą pakeičiau, ir dabartinis gyvenimo būdas man gerokai labiau patinka nei ankstesnis. Dabar mano organizmas taip įpratęs prie judėjimo, kad laisvalaikiu negaliu ilgai sėdėti prie kompiuterio ar televizoriaus – norisi eiti, judėti, kažką daryti, jei nėra galimybės, tai nors pavaikščioti pirmyn atgal vietoje.

Maitinimosi įpročiai irgi pasikeitė – kaip jau sakiau, įpratau laikytis auksinės taisyklės „valgyti kiek nori pilvas, o ne akys“ ir laikausi jos (nors turiu pripažinti, kad labai sunkiai man sekasi atsikratyti potraukio saldumynams – teks dar dirbti su savimi šiuo klausimu). Buvau truputį „atleidęs vadžias“ 2013 metais – pats kaltas, aptingau, ir svoris pamažu ėmė artėti link 100 kilogramų, bet laiku susiėmiau ir sumažinau svorį iki reikalingos normalios ribos.

Dabar už lango 2015 metai – jau beveik 4 metai nuo mano „atgimimo“. Šiuo metu sveriu 87 kilogramus – truputį žemiau už „raudoną liniją“, bet turiu tikslą sumažinti svorį bent pora kilogramų. Laisvalaikiu daug vaikštau pėsčiomis (turėdamas daugiau laisvo laiko nueinu ir apie 40 kilometrų), labai daug važinėju dviračiu (nesunkiai nuvažiuoju apie 100 kilometrų).

Didelis privalumas yra tai, kad dirbu ne sėdimą darbą. Dirbu apsaugos darbuotoju (taip taip, čia aš, tų pačių straipsnių apie antros pusės paieškas autorius – sveiki, kas pasiilgote!), ir man tenka visą dieną labai daug judėti, vaikščioti, kartais vos ne lakstyti, ir tuo aš tik džiaugiuosi – judėjimas visada yra gerai. Į darbą esant geram orui apie 15 kilometrų taip pat važiuoju ne viešuoju transportu, o dviračiu.

Laisvalaikio pasivaikščiojimai ir pasivažinėjimai turi labai didelę naudą ne tik svorio metimo ir sveikatingumo, bet ir kitomis prasmėmis – didžiąją dalį Vilniaus miesto bei aplinkinių Vilniaus krašto rajonų (nuo Ignalinos iki Šalčininkų) žinau beveik kaip penkis pirštus, o pamatyti ką nors nauja, pasidairyti po apylinkes – juk tai visada įdomu.

Nuo persivalgymo jau seniai save atpratinau – net nereikia prisiversti, stabdyti savęs, nes įprotis sustoti, vos pajutus sotumo jausmą, jau giliai įsišaknijo mano pasąmonėje. Dalykai, kuriuos dar turėčiau padaryti: atsikratyti potraukio saldumynams ir padirbti su raumenimis, dažniau pakilnoti svorių.

Taigi, štai tokia yra mano svorio metimo istorija. Gal specialistai daug kur nepritartų mano veiksmams, bet aš ir nesakau, kad dariau viską idealiai ir teisingai. Nelabai atsakingai padariau, kad nesikonsultavau su gydytojais – todėl šiuo atveju galiu patarti būti atsakingesniems, nei aš buvau, ir konsultuotis.

Svarbiausia – nepakenkti sau. Bet taip pat galiu pasakyti, kad jeigu žmogus iš tikrųjų nori, jis svorį numes, ir jokie savęs pateisinimai manęs neįtikins, kai pats tai padariau. Aišku, būna žmonių, nutukusių dėl ligos – tai jau visai kita istorija, tokių žmonių jokiu būdu negalima kaltinti, ir svorio metimas, ko gero, jiems yra visai kitoks.

Bet jeigu nutunkama dėl paprasto persivalgymo ir nejudrumo, niekas manęs neįtikins, kad svorio normalizuoti neįmanoma, ir šimtai prisigalvotų priežasčių „negaliu, sunku, aš ir taip mažai valgau, aš ir taip einu į darbą pėsčiomis net 500 metrų, mano horoskopas ne toks, gal nuo pirmadienio, šiandien oras netinkamas“ skamba tiesiog juokingai. Tai tikrai įmanoma – reikia tik noro!

Taigi, jeigu seniai norėjote numesti svorio, bet vis neprisiversdavote to padaryti, – metas pradėti jau šiandien! Ne rytoj, ne po Joninių ar Naujųjų metų, o būtent šiandien. Reikia tik norėti, nes niekas tikrai to nepadarys už jus. Linkiu sėkmės!

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?