Pavargau nuo to sąmyšio galvoje. Sako, nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis, o man toks liko iki neurozės. Rodos, kad mano galvoje neuronai dirba kaip skruzdėliukai. Nuolat laksto kaip kokie bepročiai, tuoj pajudins kokį laidą, kibirkštis, trumpas jungimas ir... sprogs mano smegenys!
Kaip negalvoti? Aš vis bandau kvėpuoti. Giliai, ramiai ir lėtai. Vakar išėjau pasivaikščioti prieš miegą po centrinę Gedimino prospekto gatvę, kad nereikėtų sėdėti ant sofos ir protėti toliau, o miegoti buvo dar per anksti.
O juk sakoma, kad grynas oras padeda užmigti, tad, rodos, vieni privalumai. Deja, ne man. Nebegaliu vaikščioti Vilniaus gatvėmis. Man baisu. Bijau žmonių. Anksčiau, kai „niolikti“ metai ėjo į pabaigą, man buvo skaudu ir liūdna, šiek tiek pavydu, žiūrėti į poreles ir viskas.
Visada ir visur galėjau eiti viena ir mokėdavau pajusti tą akimirką. O dabar? Dabar man baugu žiūrėti į kas antrą sutiktą žmogų! Negaliu klausytis cypiančių paauglių, kurios savo žygdarbiais pranoksta mane pačią.
Ne, ne, dabar aš nepavydžiu, dabar man šlykštu! Kaip baisiai jos atrodo. Sijonas, kad ir ilgas, bet permatomo trikotažo, pro kurį šviečia juodi „stringai“, o nuo aptempimo ir „atkaltos“ eisenos kamuoliukai tik šokinėja.
Kaip baisiai ir ryškiai jos prisidažo. Kaip šlykštu, kai jos rūko, geria, o dar baisiau, kai jos ne viena, o kelios! Tada užverda košmariškas žviegimas/žvengimas, kažkokios apgailėtinos tuščios „kalbos“ (negaliu to pavadinti kalbėjimusi) ir nepaleidžiami telefonai iš rankų. Negaliu nei žiūrėti, nei klausytis!
Regis, gatvėse tiek daug žmonių, bet ten tokia tuštuma! Gerai, kad vakar buvo tik šeštadienis, ne penktadienis, tad bent akimirką galėjau ramiai pasėdėti ant suoliuko prie Seimo ir hipnotizuojamai žvelgti į tolį.
Kelios minutės ramybės, gryno oro, o temstančio miesto viražai man lyg šokoladas – dar viena priklausomybė, malonumas.
Atėjus miego laikui, pradėjau kelionę namo, o nuo Žvėryno tilto atidunda jaunų tėvelių ir mamyčių būrelis su mažais pypliais. Aišku jie būriuojasi asmenukei, o aš kertu gatvę.
Bet tuo pačiu metu atrieda ir juodas limuzinas su įkaušusia kompanija, iš jo žviegia vadinamosios moterys. Tos visokios gražios, elitinės, barakudos, pupytės ir visokios kitokios geidžiamiausios.
Girdėti ir vienas kitas vyriškas tembras, bet vienos girtos mergužėlės užtenka penkiems vyriškiems tembrams perrėkti. O vyriškų tembrų pas mus jau ne tiek ir daug belikę („vyrai“ su aptemptais džinsais, iškirptėmis atviresnėmis nei mano – dar viena kategorija, į kurią baugu žiūrėti).
Bet gerai, kad bent tokių vakar nesutikau, matyt, jog visi Švitrigailos gatvėje tūsinosi. Limuzinas sustoja, vairuotojas išlipa ir atidaręs galines dureles kažką aiškina keliauninkams, nuo kurių man darosi koktu. Jį galėčiau paskelbti didvyriu, kad vairuoja tokį daiktą ir dar su tokiu turiniu. Aš tik girdžiu garsus, o ką jis dar ir mato?
Verksmas kitoje gatvės pusėje ir įvairūs manipuliaciniai sakinukai „bus taip ir anaip, nebus taip ir kitaip, jeigu verksi“. Taip, čia tie patys tėveliai su savo vaikučiais. Kur jie eina tokiu metu? 23 valanda vakaro. Juk vaikai iki penkerių metų tikrai turėtų būti savo lovose apkamšyti, pabučiuoti ir sapnuoti.
Taip. Aš senamadiška. Man vos 23 metai, bet aš mąstau kaip 83 metų. Taip aš gatvėje ir jaučiuosi – kaip senutė, davatka. Gaila, kad manęs tėvai neauklėjo taip, kaip šie auklėja savuosius. Tada aš sau visa linksma spygaučiau tame limuzine ir nesukčiau galvos dėl to, kaip man viskas baisu, šlykštu ir atgrasu.
Bet negaliu. Kas jau įskiepyta, tas įskiepyta. Negaliu elgtis kitaip. Nežinau, kiek reikėtų išgerti, kad kažkas pasikeistų. Na, tiesa, daugiau nei tris taures vyno nesu išgėrusi, nes negeriu, o ilgą laiką buvau abstinentė, nes tikėjau, kad sukursiu šeimą ir gimdysiu vaikus, o tam organizmas turi būti subrendęs ir švarus.
Man patinka grožis, švara, tvarka, tad ir vaiko namai mano įsčiose turi būti tokie pat. Žinoma, nerūkau, nesikeikiu. Nevaikštau į klubus, nes užteko vieno karto – apie dešimt bandymų įsitempti į lovą, o kiti net ir tiesiai šviesiai sako: „Tu labai graži ir man labai patinki, tavo figūra nuostabi, ilgos kojos, platūs klubai, o be šios raudonos suknelės, numanau, atrodai dar geriau – kaip tu žiūri į seksą be įsipareigojimų?“
Eilinį kartą supykino nuo tuštybės ir išėjau. Užteko. Rodos, su manimi viskas gerai. Neprovokuojantys raudoni bateliai su kulniukais – su jais ir vaiką pakrikštijau, ir giminių pobūvius atšokau. Suknelė mano uždara, beveik iki kelių, su ja ir į bažnyčią, ir į susitikimus.
Plaukai tvarkingai susukti į kuodą, o makiažas? Aš tokio nei moku, nei turiu su kuo darytis – prie makiažo pagrindo, tušo ir įprasto vazelino pridėjau akių ir lūpų pieštukus, štai ir visas mano vakarinis „makiažas“.
Tai kodėl su manimi elgiasi, kaip su tomis eilinėmis, oi, elitinėmis, kalėmis? Nekenčiu vyrų, nes jų nėra. Na, kai sėdėjau Rotušėje ant suoliuko, nes nuo to šlykštumo negalėčiau nei iki taksi nueiti, priėjo vaikinukas, metęs savo draugą ir nusiuntęs jį kažkur toliau palaukti, pasiteiravo kas čia man nutiko. Bet…
Nebūčiau gera mergaitė, jeigu man nepatiktų blogi berniukai. Taip. Pati pykstu dėl to ant savęs. Tai, kad nesišlaistau kaip šavalka, negeriu ir nerūkau, dar nereiškia, kad esu nuobodi. O man nuobodu su tuo paprastu vaikinuku, be to, tokie būna tik jauni ir dažnai su kokiomis psichologinėmis problemomis.
Visi mano sutikti bendraamžiai ar porą metų vyresni vaikinai yra tapę mano draugais arba niekuo. Noriu jaustis šalia vyro kaip moteris, o ne kaip sesuo. Bet, rodos, yra tik trys grupės vyriškos lyties atstovų: berniukai, gėjai ir visi likę – alfapatinai, kurie, nepaisant savo išorinio grožio ir pinigų kiekio, tokie visi ereliai, kad oi, oi, oi…
Pilna gatvė dirbtinių vyrų. Kaip šuniukai vizginantys uodegas, numetantys „labas“ ir laukiantys, kada užkibs nauja žuvelė, juk iš 10 ar 100 bent viena tikrai atsakys.
Man šlykštu, kai sėdint su drauge kavinėje per Meilės dieną, vyras, einantis apsikabinęs savo damą, nužiūrinėja mane pro langą taip, kad atrodo tuoj kaklą nusisuks.
Arba kai vienoje šventėje, kai dar visiškai negėriau ir buvau abstinentė, tokia balta varna kaip aš susidomėjo vienas jaunas vyrukas. Vis bandė įpiršti taurę ir taip užsimezgė pokalbis. Įsikalbėjome taip, kad per tas kelias valandas jis net prasiblaivė, o draugams išeinant pasakė, kad pasiliks su manimi dar paplepėti.
Aš žinojau, kad jis vedęs, žiedą mačiau, be to, buvau ne tik nekalta, bet ir nesibučiavusi, tad dėl savęs 100 procentų buvau užtikrinta, kad tai tik pokalbis. Net jokių kitų minčių neturėjau, tik tai, kad aplinkui daug jaunų švenčiančių žmonių, daug girtų, mano draugės jau irgi kažkur.
O štai aš sau visai įdomiai diskutuoju apie gyvenimą su įdomiu pašnekovu. Net nesitikėjau tiek ilgai būti šventėje ir taip gerai čia leisti laiką, tai visai šaunu. Bet, pasirodo, o šventasis naivume!
Tie jo draugai vienas po kito ėmė skambinėti, kad ateitų, o jis sako: „Nenoriu, neisiu niekur, man ir čia gerai.“ Sėdime, kalbame toliau, o po tų kelių skambučių jau (na, paminėsiu faktą, kad jis mane buvo džentelmeniškai apkabinęs, nes renginys vyko lauke, buvo šaltoka, gal ir savo striukę buvo užmetęs, nepamenu) staiga ateina keli jo draugai ir išsivesdami aiškina, kad kai išsiblaivys, jis paskui gailėsis.
Jiems išėjus po kiek laiko išeinu ir aš. Eidama gatve galvoju, kuo gi jie mane palaikė? Kaip šlykštu! Juk nieko nebūčiau dariusi su juo. Na, bet guodžiau save, kad jie manęs nepažįsta, tik aš save žinau, tad tai tiesiog kažkoks nesusipratimas.
Tai buvo prieš trejus metus. Dabar, pamačiusi yolo zombius gatvėse, aš konstatuoju faktą: tai vyksta. Vyksta visu pajėgumu ir kasmet vis šlykščiau!
Jei tik galėčiau, nusipirkčiau laiko mašiną ir grįžčiau į savo viduramžius… Man baisu čia gyventi.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
