Susitarėm nebeverkt. O rašyt. Nes nežinau, kiek laiko dar turim. Gydytojai sako – nedaug...
Dar noriu pasakyti, kodėl užsiimam tokia kankyne. Nekalbant nereiktų lieti ašarų upeliais. Nereiktų draskyt žaizdų. Ir vėl išgyventi skaudžių akimirkų. Bet nutarėm rašyt. Nes galbūt šiandien kažkur gyvena moteris, kuri eina tuo pačiu keliu, kuriuo nužingsniavau ir aš. Ir galbūt, Dieve duok, atpažins mano gyvenime savąjį. Ir sustos. Ir pasimokys – iš svetimų klaidų. Jeigu taip nutiktų, mano menkas ir trumpas gyvenimas įgautų prasmę – būsiu padariusi šį tą gero. Ir gal Dievas man atleis. Kaip kada nors atleis mano šeima, mano vaikai...
Dar turiu pasakyti, kad gailiuosi. Labai gailiuosi. Ir dar visiems tiems, kurie mane pažino ir tai skaitys, sakau – nesigraužkit. Jūs negalėjot man padėt. Išgelbėt save galėjau aš pati. Bet to nepadariau. Atleisk man, atleisk man, Mama.
Šeimoje augome trise. Dvi seserys ir brolis. Aš jauniausia. Vyresnėlė sesuo buvo ta, kuriai visada viskas sekėsi. Kiek save atsimenu, ji visur ir visada man buvo pavyzdys. Pati gražiausia. Pati švelniausia. Ją mylėjo visi – giminaičiai, kaimynai, praeiviai gatvėje. Kartais man atrodydavo, kad ji moka daryti stebuklus. Taip, mes pešdavomės. Kartais ji mane erzindavo ir nervindavo iki isterijos priepuolių. Iki dabar atsimenu tą beviltiškumo jausmą, kad nieko negaliu padaryt, kad ją sunervinčiau. Ji buvo ramybės šalis. Ir dabar yra. Brolis – pasiutęs, peštukas, labai nervingas ir konfliktiškas. Jis dažnai verkdavo, viskuo ir visais skųsdavosi, nuolat krėsdavo įvairias išdaigas, o tėvai nespėdavo atsiprašinėti visų už tai, ką jis padarė. Paauglystės metais vis dažniau negrįždavo namo. Pradėjo valkatauti. Lošti. Ir vogti iš namų. Nesutarėm su juo. Niekada nesutarėm. O tuo gyvenimo laikotarpiu, kai jis pradėjo kilti, aš pradėjau smukti. Taip, kaip kažkada aš nesupratau jo poelgių, taip jis nesuprato manųjų. Todėl susitikę dažniausiai pykomės. Šiandien jis geras žmogus. Turi šeimą, vaikus. Dirba ir stengiasi. Aš jį myliu. Nors šito niekada jam nesakiau. Aš tave myliu, broli.
Mūsų tėvai... Šiandien galvoju, kad jie buvo tiesiog nelaimingi žmonės. Labai ant jų pykau. Ilgai pykau. Galvoju, kad jeigu būčiau anksčiau supratusi, anksčiau atleidusi, paleidusi tą visą kartėlį, savęs gailėjimą, kaltinimus, gal ir pati būčiau nugyvenusi kitaip. Pyktis žudo. Taigi – tėvai. Matėm visko – alkoholio, smurto, bado. Išgyvenom tėvų skyrybas.
Aš.
Pijokauti pradėjau būdama septyniolikos. Sidras, alus, draugai, vakarėliai. Pirma nelaiminga meilė, po kurios pirmos daugiadienės. Tada nebuvo baisu. Nebuvo problema. Atrodė, kad visi taip gyvena.
* * *
Visada galvojau, kad laimingas vaikas niekad nebuvau. Tarp idealios sesers ir netikusio brolio aš buvau kažkur per vidurį. Tokia nei šis, nei tas. Tėvai didžiuodavosi seserimi, visą dėmesį skirdavo brolio krečiamoms nesąmonėms, o aš tiesiog buvau. Tik nežinojau kuo. Šitą jausmą nešiojau visą gyvenimą. Ir visą gyvenimą nebuvau laimingas žmogus. Vis atrodė, kad dėl to kalti tėvai, seneliai, giminaičiai, mokytojai, draugai, darbdaviai...
Gal kažkada reikėjo nuo to pradėti – visiems atleisti ir visų atsiprašyti. O tada suprasti, kad aš pati savo gyvenimo kalvis... Reikėjo išmokti savarankiškumo ir atsakomybės pamoką. Neišmokau. Todėl gyvenimas (ar Dievas, kaip norite), bandydamas mane sustabdyti, jų siuntė vieną po kitos.
* * * Nuo paskutinio gėrimo iki šios dienos praėjo 7 mėnesiai. Gyvenimas negeriant pirmą mėnesį buvo panašus į pragarą žemėje. Labai kentėjau. Dabar – gyvenčiau, tik jau nėra kada. Tačiau Tau, jeigu skaitai, dar gali būti ne vėlu. Kaip ir aš kažkada, po kiekvienos man siųstos pamokos galėjau pasukti savo likimą. Bet užsispyrusiai ariau tą pačią vagą, nekreipdama dėmesio į vis skaudesnius ir gilesnius savo gyvenimo kryčius.
Paskaitę klausit – o kur buvo artimieji? Jie buvo. Visada buvo. Tiek, kiek leidau jiems būti tarp savo išsisukinėjimų, melo, apgavysčių, keiksmų ir neapykantos.
* * *
Prabudau naktį. Tamsoje neįžiūrėjau nieko ir nesupratau, kur esu. Šalia savęs jaučiau kažką miegant. Mėginau prisiminti, kas buvo vakar, kas guli šalia, kaip čia atsiradau. Atmintis negrįžo. Išsliuogiau iš lovos ir supratau, kad esu nuoga, o žemiau juostos baisiai skaudėjo ir degino. Jaučiausi, lyg mane kažkas plėšytų. Supykino. Išsigandau. Baimė sukaustė kūną ir vienintelė mintis buvo bėgti. Tik pajudėt negalėjau.
Tada pajaučiau, kad kažkas suėmė mano ranką ir truktelėjo atgal. Pargriuvau į lovą ir pradėjau rėkt. Rėkiau garsiai, muisčiausi ir mosavau rankomis. Negirdėjau, ką man sakė. Tada pajaučiau smūgį į veidą. Ir dar vieną. Ir dar... Nutilau. Tas kažkas išlipo iš lovos, uždegė šviesą ir prisidegė cigaretę. Gulėjau susirietusi į kūliuką, o iš prakirstos lūpos į delnus tekėjo kraujas. Man buvo 19.
Tą naktį mane išprievartavo 4–iese. Po klubo visiškai girtos su drauge žygiavom namo. Kai sustojo automobilis ir pakvietė kartu pasilinksmint, draugė nesutiko, o aš įlipau. Girtumas labai drąsus. Būdama girta niekada nieko nebijojau. Seksualumas liejosi per kraštus, o mane kalbinantis net paskutinis pašlemėkas – buvo vertas dėmesio.
Nesiskundžiau. Nepranešiau policijai. Tyliai ir ramiai išbuvau mėnesį. Buvo gėda. Labai baisu. Nekenčiau savęs. Ta neapykanta pasiekė tokį lygį, kad nemiegodavau naktimis ir atrodė, kad geriau jau mirčiau. Nuo šito jausmo mane išgelbėjo...alus. Sėdėjau ir gėriau. Viena. Atsimenu, kad ryte atsikėlusi suskaičiavau 12 tuščių butelių. Tokių rytų buvo dar 6. Gal tada ir buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai gėriau ne dėl „chebros“, ne dėl linksmumo, o tam, kad užsimirščiau. Čia ir buvo raktas nuo pragaro vartų. Aš juos atrakinau...
* * *
Pradėjau vengti namų. Į juos grįždavusi jausdavausi blogai. Nervino visi, nes jie nė vienas nežinojo, kaip aš gyvenu. Darbą susiradau kitoje Lietuvos pusėje nei mano gimtinė. Namo grįždavau tik kartą per kelis mėnesius. Trumpam.
Gėriau vis dažniau. Miegojau vis mažiau. Kai kurių vyrų, buvusių mano sugulovais, net vardų neatsimenu. Jų buvo visokių – vedusių, vienišų, normalių ir valkataujančių. Seksas dažniausiai būdavo girtas. Po išprievartavimo, nekenčiau vyrų. Seksas man nebuvo malonumas. Tačiau dalinau save visiems, kurie norėjo. Nežinau, kodėl.
* * *
Taip, aš gėriau alkoholį. Ir taip, mano gyvenime jo buvo daug. Ne kasdien, bet savaitgaliai būdavo juo aplaistyti. Buvo laikotarpių, kai nesiblaškydavau, nesitrankydavau po klubus ir po „plotus“. Vieną vaikiną, su kuriuo draugavau ta rimta draugyste, net šiek tiek mylėjau. Pastojau. Žinoma, išsigandau, bet mano išgąstis tebuvo niekis, lyginant su tuo, kas vyko paskui. Jis vaiko nenorėjo. Liepė susižinoti, kiek kainuoja abortas, ir pasisiūlė apmokėti išlaidas. Apmokėjo. Verkiau įsikandusi sau į pirštą, o mane atlydėjusi draugė guodė, kad taip tik geriau.
Pyktis, savigrauža, neigimas, neapykanta, haliucinacijos ir skausmas – tolimesni mano gyvenimo palydovai. Šiandien, praėjus daug laiko, aš tiksliai žinau, kiek metų ir mėnesių būtų tam, kurio atsisakiau.
* * *
Šis įvykis, dėl savo lengvabūdiškumo žemyn riedančią moterį turėjo sustabdyti. Bet ne mane. Ne mane...
* * *
Sukausi kaip voverė rate. Bet ne ta, kuri gamina, skalbia, tvarko namus, veda vaikus į darželį, o paskui tekina bėga į darbą. Sukausi. Ir tam mano rate buvo tik šioks toks darbas, draugai, vakarėliai ir alkoholis. Dozės, kurių reikėdavo, kad smigčiau, vis didėjo. O gerti man būtinai reikėdavo iki lūžio. Keli mano gyvenimo metai buvo būtent tokie. Į artimųjų pastabas nereaguodavau, jos mane siutindavo. Nekenčiau tų, kurie pradėjo vapaliot, kad neva tai aš turiu problemų. Dažniausiai, išgėrusi ant drąsos, tas jų „išgalvotas“ problemas liepdavau susikišti į šikną.
* * *
Kartą vidury nakties į tėvų namus grįžau su man menkai pažįstamu, bet paslaugiu vyriškiu. Aš visą kelią gėriau jo man nupirktus gėrimus, todėl buvau jau kaip reikiant apdujusi. Tik reikėtų pasakyti, kad alkoholis manęs neslopino. Aš įgaudavau jėgų ir energijos daug daugiau, nei būdama blaivi. Pamačiusi mane beramstančią sienas, mama pradėjo šaukti, bartis ir verkt. Siaubingai supykau. Liepiau jai greitai pakloti mums lovą ir uždaryt duris iš kitos pusės. Davusi komandą, įlindau į tualetą.
Kai išėjusi savo draugo neradau, nes mama jį tiesiog išvijo, praradau protą, kurio jau ir taip buvo ne daug. Aš jai trenkiau. Mušiau ją. Ji mėgino mane sulaikyti, verkė ir prašė sustot. Aš mušiau ir rėkiau jai, kaip jos nekenčiu, kaip visą gyvenimą nekenčiau. Kiek blogo ji man pridariusi. Kokia ji bjauri. Kad jos atsisakau. Kad daugiau ji manęs akyse nematys, nes ji baisiausias žmogus mano gyvenime. Ir kad ji kalta! Ji kalčiausia! Nekenčiu! Nekenčiu! Nekenčiu!... Suėmusi ją už pečių, stipriai pastūmiau, o ji trenkėsi į sekciją. Tada išbėgau iš namų. Ją palikau.
Mamai reikėjo medikų, nes į sekcijos stiklus ji susipjaustė galvą, veidą, ranką ir nugarą.
Sudaužytos širdies jai niekas niekada nesulipdys.
* * *
Ko gero, dabar, jeigu skaitot, jau manęs nekenčiat... Bet tai dar ne blogiausia ir ne baisiausia mano istorijos dalis. Nutarėm nerašyt, kaip jaučiausi tada, ar kaip jaučiuosi dabar. Neieškot pateisinimų. Jų nėra. Nė vienam mano poelgiui.
Nors sesei kaip kunigui per išpažintį pasakoju viską – nuo veiksmų iki jausmų. Ji sako, į šį straipsnį to nesudės. Dar sako, kad gal kada nors parašys knygą. Pajuokauju, kad rašytų dabar, kad gal dar ir aš spėsiu paskaityti, nors siaubo knygų kaip ir filmų – nemėgstu.
Dabar ji nerašys. Žinau, kodėl. Todėl, kad ji nenorėtų, kad skaityčiau knygą, kurioje ji sudės ne tik mano poelgius ir jausmus, bet ir savo, mamos (tėtis miręs), mano vaikų išgyvenimus. Nenori, kad skaityčiau apie tai, kiek kančių jiems suteikiau, kiek bemiegių naktų manęs beieškant „padovanojau“. Kaip naikinau mamos sveikatą ir trumpinau jai gyvenimą. Kaip sužalojau ir suluošinau savo vaikus. Nerašys. Nes ji mane saugo. Nežinau, kodėl tos begalinės meilės aš nebranginau. Kodėl jos nemačiau. Ir nesikabinau į ją.
* * *
Vėl pastojau. Vaiko tėvas už mane 12 metų vyresnis vyriškis, turintis žmoną ir vaiką. Jis pasakė, kad padėti negalės, nes šeimos nepaliks. Skirtis negali. Drebančia ranka surinkau numerį daktarės, kuri buvo padėjusi pirmąjį kartą. Ilgiausi pyyyyyp mano gyvenime. Atsiliepė. Susitarėm dėl susitikimo.
Vos padėjau ragelį, kai jis iš karto suskambo dar kartą. Sesuo. Prašė susitikti, sakė, kad pasiilgo. Kitomis aplinkybėmis būčiau sugalvojus dešimt priežasčių, dėl ko negaliu, bet dabar man kaip tik jos reikėjo. Negalvojau jai pasakoti kas yra, tik norėjau pabūti šalia ir pajaust tą jos vidinę ramybę. Kad neišprotėčiau. Perspėjau – jokių moralų. Ji sutiko.
Prisimenate, sakiau – man atrodydavo, kad ji moka daryti stebuklus.
* * *
Sūnus gimė pirmą Naujų metų dieną. Kaip dabar norėčiau pasakyti, kad žiūrėdama į jį pasikeičiau, kad kažkoks stebuklas įvyko mano kaip motinos širdyje. Taip. Tą dieną ir dar mėnesį po jos sakiau sau, kad gyvensiu dėl jo. Žiūrėdavau, kaip švelniai jį kalbina ir glosto sesuo, mama, girdėjau, kaip jos drąsino mane sakydamos, kad man viskas puikiausiai pavyks, kad dabar aš turiu būti stipri ne dėl savęs, o dėl to, kurį pašaukiau gyventi. Mama vis kartojo, koks stebuklas yra motinystė, koks stebuklas yra mano vaikelis ir koks stebuklas jos gyvenime esu aš...
* * *
Pabudau auštant nuo kažkokio keisto garso. Mano vaikas inkštė, nes rėkti jau nepajėgė. O aš nepajėgiau prieiti prie jo. Vėl užmigau. Ryte radau savo vaiką sušalusį, pilnomis sauskelnėmis, nuo rėkimo ištinusiu veiduku. Verkiau, bučiavau jo mažas rankytes ir kojeles, atsiprašinėjau ir prisiekiau, kad daugiau taip nebebus. Kad mano sunūs su manim bus laimingas.
Mėnesį buvau ideali mama. Tada pradėjo sieloj kilti vėjai. Dariausi vis labiau nervinga, vėl ant visų pikta. Kantrybė su sūnum seko kiekvieną minutę. Sesuo sakė, vaikai jaučia mamos nuotaikas ir patys būna tokie. Todėl tas mažas vaikelis kartu su manimi taip pat kasdien buvo vis piktesnis. Verkė ištisai, naktimis mažai miegodavo. Rėkdavau ant jo. Su keiksmažodžiais. Po vienos tokios bemiegės nakties, kai jis vėl verkė, prilėkiau prie lovelės, išsitraukiau jį, kaip reikiant papurčiau ir įmečiau atgal. Sūnus rėkė kiek jo maži plaučiai leido, o aš užtrenkusi duris išbėgau pirkti degtinės.
* * *
Kurį laiką taip ir gyvenau. Į mano namus užsukdavo draugai ir draugės. Linksmybės, alkoholis, atsitiktinis seksas. Tokioj aplinkoj augo mano vaikas. Tokia aplinka buvo mano kasdienis gyvenimas. Tik aš čia nieko blogo nemačiau.
* * *
Kartais, retai, bet kartais, mane užpildydavo keistas jausmas. Toks, kad aš viską galiu. Nubraukt praeitį, viską pamiršt ir gyventi laimingai. Kažkuri dalis manęs vis dar veržėsi į šviesą. Ji prašė sustot. Dieve, padėk. Dieve, padėk. Dieve, padėk. Nenoriu gerti. Nenoriu skriausti sūnaus. Padėk. Nenoriu gerti. Išgelbėk. Atsiprašau. Pažiūrėk į mane. Išgelbėk.
Tik tas balsas buvo per silpnas...
O tada vėl prisigerdavau. Ir su Dievu susipykdavau. Ir krisdavau į dar didesnę neviltį, nes jeigu Jis nepadeda, reiškiasi, jau niekas man nepadės. Reiškiasi, mano likimas – gerti. Gerai, jeigu jau Tu taip nori!!! Ir Tavęs nekenčiu!!!
* * *
Sesuo nori paaiškinti, kad aš nebuvau ta, kuri miega patvory. Būdama negėrus, aš vis dar buvau panaši į gražią, patrauklią, jauną moterį. Aš dirbau. Nekvalifikuotus darbus, bet dirbau. 3 metus aš net turėjau labai neblogą sugyventinį, kuris statė mums namą savo rankomis, kuris nerūkė, o gerdavo labai saikingai ir retai. Mane jis tikrai mylėjo. Kaip ir mano berniuką.
Antrąją rašinio dalį skaitykite portalo lrytas.lt skiltyje „Bendraukime“ pirmadienį.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
