Kad už tų nulių slypi žmonių sveikata, suirusios šeimos, prie konteinerių besitrinantys vargetos, neužgesintos cigaretės sukeltose liepsnose žuvę žmonės, retas kuris susimąsto. Svarbu biudžetas ir nesvarbu, kad tas papildomas matematinis nulis, prisidėjęs iš mokesčių už tuos produktus, suveda žmonių likimus į paprastą gyvenimo nulį. Nulis visur – nulis, bet kiekvienam savas.
1991 metais, būdamas trisdešimtmetis, jau turėjau septyniolikos metų alkoholio vartojimo ir rūkoriaus patirtį. Negaliu pasakyti, kad buvau alkoholio vergas. Jau turėjau šeimą, darbą, bet gausiai pildžiau sovietinį biudžetą. Gal kas pavadins mane ne patriotu, bet nepriklausomos Lietuvos iždas iki šių dienų dar negavo nė vieno mano girto cento. Nemanau, kad valstybė tapo skurdesnė. Kaip ir kodėl atsisakiau alkoholio, jau rašiau. Kam ta tema aktuali, tikriausiai skaitė.
Kokių tik būdų nesiūloma norintiems atsisakyti alkoholio ar nikotino. Pradedant bobučių užkalbėjimais, ampulėmis, kodais, pleistrais ar stebuklingomis kramtomomis gumomis. Manau, kad viskam yra savas laikas arba tinkamos aplinkybės. Svarbu nepražiopsoti to laiko ar pasinaudoti likimo pasiūlytomis aplinkybėmis. Alkoholio pavyko atsisakyti, nes nepražiopsojau tinkamo momento, rūkyti mečiau, nes pasinaudojau aplinkybėms.
„Oi tai dūmas, tai gardumas, tai stipri taboka“, – dainuojama linksmoje dainelėje.
Man pirmas dūmas nebuvo nei gardus, nei saldus. Tėvelis paliko peleninėje mažą kubietiško cigaro galiuką. Aš jį pasiskolinau ir, kaip Kubos lyderis Fidelis Kastro, drąsiai užtraukiau. Pasekmes esu aprašęs rašinyje „Vaikystės takeliais“. Daugiau niekada nebandžiau pamėgdžioti žymaus kubiečio.
Po pirmo tokio rimto išbandymo paprastas dūmas ėjo kaip iš pypkės – lengvai ir maloniai. Iki šių dienų pamenu, kaip sutaupytas kapeikas išleisdavome pasirodžiusioms cigaretėms „Nefertiti“. Taip su nedidelėmis pertraukomis traukiau dūmą iki 1994 rudens, Lietuvos biudžetui kliuvo ir mano dūmais paleistų pinigų. Rūkiau daug.
Komercinių reisų į Rusiją metu per bemiegę parą surūkydavau du pakelius. Aš, kaip ir daugelis, teisindavausi, kad rūkant ne taip ima miegas ir greičiau slenka laikas ko nors belaukiant. Kaip sėdintis už vairo virš trisdešimt metų galiu pasakyti, kad tai mitas, kuriuo siekiama pateisinti tą žalingą įprotį.
Kai užeina miego priepuolis, kai kelias pasidaro siauras, svarbu ne cigaretę spėti prisidegti, o sustoti ir nors valandėlę pasnausti. Jei pražiopsojai tą momentą, tavo cigaretę pabaigs rūkyti kiti. Įsitikinimas, kad laikas greičiau praslenka – daug tiesos, nes kiekviena cigaretė truputį sutrumpina gyvenimą, todėl jis ir bėga truputį greičiau.
Mečiau rūkyti paprastai ir palyginus nesunkiai. Aplinkybės privertė. Reikalas buvo rimtas. Po nesėkmingos ekspedicijos į vakarus, mano MAZ-ą pametė į patvorį. Kadangi nebuvo laisvų mašinų, tai tryniausi po įmonę, laukdamas kol kas susirgs, numirs ar labai rimtai įklius.
Tuo metu kaip tik prasidėjo juodasis darbymetis, tad niekas nesirgo, nemirė ir neįkliūdavo. Tik rudenį, kai santaupos visai išseko, šefas pasiūlė mėnesį padirbėti „šventu“ vilkiku DAF, nes jo vairuotojas pareiškė norą paatostogauti. Taip, būtent tas vairuotojas ir tuo automobiliu atvežė į Lietuvą ir parvežė atgal į Italiją popiežiaus Jono Pauliaus papamobilius.
Nuo to karto, neskaitant nedidelio nesklandumo itališkame baldų fabrike, jis tapo visų labai gerbiamu šventuoju, na o mes jį vadinome tiesiog popiežiumi.
Prieš perduodant mašiną pirmas jo klausimas – ar rūkai. Pasakiau visą tiesą, kaip per išpažintį:
„Viskas aišku. Jei rūkai, tai ir geri, jei geri, tai ir draugus vežiosies, o kur draugai, ten ir mergos. Išniekinsi ir suterši mašiną. Einu šefui pasakyti, kad geriau mašiną prie sargo būdos prirakintų, nei eretiką į šventą kabiną įleisiu“, – pareiškė griežtai.
Mano finansinė padėtis buvo tokia katastrofiška, kad aš visais šventaisiais prisiekiau kabinoje negerti, nerūkyti, draugų nesivežioti, pro Lenkijos pakelėse stovinčias merginas važiuoti atkišus rankoje kryžių ir kas vakarą poterius kalbėti.
Patikėjo. Perdavė mašiną ir dar tą patį vakarą išvažiavau į Karaliaučiaus sritį krautis. Dėl daugelio įsipareigojimų vykdymo problemos nebuvo. Alkoholio jau nevartojau keletą metų, prie pakelės merginų nestodavau. Nežinojau tik kaip seksis kovoti su nikotinu. Kad būtų lengviau, į kelionę nepasiėmiau nė vienos cigaretės.
Karaliaučiaus srityje prastovėjau parą uždaroje bazėje viduryje miško. Neiškentęs pas vietinius paprašiau užrūkyti. Vieną kartą pavaišino, o prašyti antrą kartą gėda buvo. Pakrovę be sustojimo palydėjo iki Rusijos-Lenkijos sienos, be eilės prastūmė ir liepė iki Vokietijos važiuoti net prie krūmo nesustojus.
Vokietijoje prašinėti tuo metu dar negausiai sutinkamų vairo brolių buvo gėda. Kankinausi. Graužiau dešrą, kažką kramčiau, bet kentėjau, o kentėti padėjo aplinkybės. Išsikrovus vėl teko beveik savaitę stovėti nedideliame miestelyje prie gamyklos.
Iš vokiečio kaulyti nedrįsau, o į automatą mesti penkias markes neleido finansinė padėtis. Po savaitės jau buvo lengviau. Tiesa, pradėjau daugiau ir dažniau valgyti, padidėjo svoris.
Taip susiklosčius aplinkybėms, valios pastangomis ir gal net šventos auros, gaubusios tą mašiną dėka, pavyko atsikratyti žalingo įpročio.
Nerūkau iki šių dienų ir, manau, valstybė dėl to nenuskurdo. Nenuskurs ir jei Jūs mesite rūkyti. Patikėkite, tai nėra sunku, jei patys to norite ir jei susiklosto palankios aplinkybės – pasinaudokite jomis, nesigailėsite.