Pastebimai prasiplėčiau vyresnėse klasėse, kai pradėjau piktnaudžiauti alumi. Daugelis tais laikais mėgo skiestą „Žigulinį“ ar „Baltijos“ alų. Į sovietinę armiją mano bendraklasė išlydėjo mane kaip tikrą vyrą – mūrą, apvaliais žandais ir gerokai viršijantį 100 kilogramų.
Kai po pusmečio grįžau trumpų atostogų, niekas manęs nebepažino. Sovietinės kariuomenės muštras, minimalus maisto davinys, kurio dalį dažnai pasisavindavo seniai, davė tikrai puikių rezultatų. Per penkis mėnesius netekau daugiau kaip dvidešimties kilogramų ir be jokių dietologų pagalbos svėriau apie 75 kilogramus.
Geresnę lieknėjimo programą vargu ar kas pasiūlys. Grįžęs po dvejų metų svėriau 83 (ūgis 183 centimetrai) kilogramus. Neabejoju, kad mūsų kareiviukus dabar geriau maitina ir jiems negresia toks staigus svorio kritimas, bet tarnyba kariuomenėje – puiki proga išpurtyti namines bandeles.
Tačiau civiliniame gyvenime svoris pradėjo augti kaip ant mielių. Kur ten neaugs, jei vienu kartu suvalgydavau kilograminį pakelį koldūnų ir dar šio bei to. Tikriausiai norėjosi atsigriebti už skurdų sovietinės armijos racioną, nors tarnybos metu nė vienas kareivis nemirė badu.
Buvo apskaičiuota, kiek reikia kalorijų, kad galėtum panešti karinę amuniciją. O dėl maisto man sekasi nuo pat vaikystės. Mamytė skaniai gamindavo ir žmoną gavau gerą šeimininkę. Po vedybų, kai tapau naminis ir pradėjau sėslų šeiminį gyvenimą ir gerai maitinantis, greitai teko atnaujinti visą garderobą. Iki pat penkiasdešimt penkerių metų nejaučiau diskomforto dėl svorio.
Jis svyruodavo nuo 100 iki 120 kilogramų, bet tas minimumas ar maksimumas būdavo retais atvejais. Vidurkis laikydavosi apie 110 kilogramų. Saikingai nupenėtas, juokaudavo žmona. Man tas svoris netrukdė gyventi, vykdyti vyriškų pareigų, o žmona mane mylėjo su visais papildomais kilogramais.
Perkopus penkiasdešimtmetį, kai namas pastatytas, medis pasodintas, vaikai užauginti, nejučia pradėjau lepinti kūną per dideliu kiekiu maisto. Net saikingai aktyvus poilsis nebemažino pilvuko. Į ežerą plaukti maža valtele be gelbėjimosi liemenės dėl solidaus balasto buvo pavojinga.
Sakoma, stebuklų būna tik pasakose, tam pritariu, todėl ežere pagavęs auksinę žuvelę, nieko jos neprašęs, paleidau namo. Esu tvirtai įsitikinęs, kad savo tikslų, net lieknėjimo, turime siekti patys, be įvairiausių auksažvynių kerų.
Jei ne dukros vestuvės ir ne laiku ištrauktas kostiumas, ir toliau nebūčiau sukęs galvos dėl antsvorio, na, nebent kokia liga būtų privertusi susimąstyti. Tačiau pasimatavus kostiumą pasidarė gėda.
Negi per pastaruosius trisdešimt penkerius pravalgytus metus nors kartą nesusiimsiu save ir nepažabosiu savo apetito? Atvirai pasakysiu, atsisakyti alkoholio prieš 25 metus buvo lengviau. Žmona netikėjo, kad pavyks atsispirti saldumynams ir pomėgiui sočiai pavalgyti, bet sugebėjau tai suvaldyti.
Nežinau, kas suteikė jėgų, gal paleista atgal į tvenkinį žuvelė, gal rašinys, pasirodęs viešumoje, bet rezultatas iškalbingas. Beveik per tris mėnesius numetęs 16 kilogramų netapau gražesnis, jaunesnis, laimingesnis, bet pokyčius pajutau.
Pas ketvirtame aukšte gyvenantį sūnų užlipau lengvai ir nereikėjo keleto minučių prieš duris atgauti kvapo, o pakeitus darbinius batus į sportinius batelius kojos pačios nunešė į mūsų gyvenvietėje įrengtą treniruoklių alėją. Iki jos – kilometras, bet ristele nubėgau, pusvalandį pasimankštinau ir dar užteko jėgų parbėgti.
Pradžioje truputį sunkiau buvo sureguliuoti kvėpavimą, bet į savaitės pabaigą tuos du kilometrus įveikdavau labai lengvai. Niekada nebuvau bėgiojimo šalininkas, bet baimė, kad per savaitę iki vestuvių gali priaugti keli kilogramai, privertė pamėgti šlepsėjimą.
Šį kartą patiko būti sportininku. Svorį ir kraujospūdį matavau kelis kartus per dieną. Labai nesinorėjo, kad trijų mėnesių rezultatas nueitų šuniui ant uodegos. Visą savaitę iki vestuvių, gyvenant namų sąlygomis, svoris svyravo nuo 100 iki 101 kilogramų, o kraujospūdis – nuo 120/80 iki 130/90, pulsas 55–60.
Tiesa, vestuvių išvakarėse spaudimo nesimatavau, nes jaudinausi labiau už visus kartu paėmus. Tikriausiai dėl to, kad nieko nebedirbau, o tik laukiau. Hamletą kankino du klausimai – būti ar nebūti, o mane vienintelis, bet labai rimtas – KĄ MAN DARYTI!
Niekas neatsakė, nes visi buvo užsiėmę. Tik pokylių salę atidžiai stebintis girių karalius briedis atsakė griežtai, bet teisingai – nesimaišyk. Galiūnas buvo teisus. Didžiąją gyvenimo dalį praleidus kabinoje, per savaitę sunku susigaudyti, kas, kur, su kuo ir kada. Paklausiau briedžio ir nuėjau klijuoti išvakarėse sudaužytos vazos.
Krapščiausi, nesimaišiau po kojomis ir tyliai laukiau skambučio. Nuo to visiems buvo tik geriau. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis suskambėjo reikiamu laiku ir labai gražiai. Laisvai įlindau į kostiumą, vaikai laimingi nukeliavo savo keliu, o mes su brangiąja, nubraukę ašarėlę, prisiminėme savo vestuves, įvykusias prieš trisdešimt trejus metus. Manau, vaikams bus į ką lygiuotis.
Be teigiamų emocijų dėl vaikų, pajutau teigiamą lieknėjimo poveikį sveikatai. Jis pasireiškė dar reise. Pradėjau geriau miegoti ir, labai didelis pliusas, nebemaudžia ir nebesutraukia spazmai kojų raumenų. Anksčiau vakare atsigulęs nuo maudimo nežinodavau, kur jas susikišti, o įtempus raumenis, kitaip sakant, pasirąžius, taip sutraukdavo raumenis, kad net saldu pasidarydavo.
Tekdavo keltis ir trepsėti kabinoje. Prieš keletą savaičių, apie ketvirtą ryto, išgėrus kavos ir suvalgius džiūvėsį, pradėjo skaudėti skrandį. Pirmą kartą gyvenime. Niekada neturėjau problemų dėl virškinimo ir atliekų šalinimo sistemos, todėl persigandau. Viskas, nuo bado skrandis pats save pradėjo ėsti, pamaniau.
Apie porą savaičių jaučiau nemalonų pojūtį skrandyje. Ar valgius, ar nevalgius, kartais visą dieną, kartais tik ryte buvo jausmas, lyg esu prarijęs ką nors, ko nevirškina. Tiesa, naktį neskaudėdavo. Nepatikėsite! Vaikams lauktuvių nupirkau riešutų sviesto, nes jo kokybė, skonis ir kaina labai skiriasi nuo pas mus pardavinėjamo.
Suvalgiau du arbatinius šaukštelius, ir visi skausmai pradingo. Nemanau, kad išgydė būtent tas skanėstas. Tikriausiai dingo stresas. Jį jaučiau atsisakęs skanėstų, kuriais buvo paremta mano mityba iki kostiumo pasimatavimo. Nežinau, bet grįžęs pasidariau tyrimus.
Mano gydytoja mane pažino tik iš plačios šypsenos, vos telpančios pro duris. Šypsenos šypsenomis, bet be jokių nuolaidžiavimų padarė tyrimus ir iškilmingai pareiškė – ilgai gyvensi, jei ir toliau taip stengsiesi.
Labai jaudinausi prieš vizitą pas gastroenterologą. Bijojau, kad per viską matančią akį pamatęs peralkusį, iškankintą, žaizdotą mano draugą, gyvenantį pilve, apšauks sadistu ir pastatys priverstinę maistinę klizmutę. Na, kaip tiems – nusibadavusiems iš neturėjimo ką veikti. Tačiau gydytojas V.Ž. nepiktas, labai geras. Maloniai pabendravome, pagyrė ir perspėjo, kad nereikėtų labai drastiškai kovoti su pilviniu monstru. Tą nelabąjį reikia po truputį marinti.
Kalbos kalbomis, bet viską matančią akį įkišo nuo viršaus iki pat apačios ir pamatė tai, ką ir turėjo pamatyti, – laimingo žmogaus net viduriai laimingi. Nežymų skausmą, atmetęs mokslinius terminus, paaiškino labai paprastai – stiprios kavos puodelis ketvirtą ryto ne laiku pažadino skrandį ir skaudėjo visai ne jis, o tai, kas yra truputį virš jo.
Svarbiausias gydytojo palinkėjimas buvo nepalūžti, rasti jėgų kovoti su pilviniu ir po dukros vestuvių. Sunkiausia, numetus svorio, išlaikyti, jo žodžiais tariant, tą naują gyvenimo stilių. Turiu pripažinti – tai sunki kova ir nežinau, kaip atrodysiu po metų.
Pažadėjau nepasiduoti, kovoti ir pasirodyti po ilgesnio laikotarpio. Nesvarbu, kokie rezultatai bus, gal parašysiu naują rašinį, o gal išleisiu knygutę, kaip atsisakiau alkoholio, rūkymo ir persiėdimo. Jei kam įdomu, keletas medicininių pokyčių.
Spaudimas, jau minėjau, pagal standartą nuo 120/80, 130/90, pulsas 55–65. Kai buvau saikingai nupenėtas, kraujospūdis buvo didesnis, bet netrukdė džiaugtis gyvenimu ir mylėti.
Kraujas nei per saldus, nei per sūrus, nei per rūgštus – normalus. Cholesterolis 4,8, gliukozė 5,7. Pastarojo tikrinimo metu viršijo normą, bet, kaip ir spaudimas, nesiekė tų aukštumų, kurios trukdytų dirbti ir mokėti mokesčius.
Gastroenterologo išvada vienareikšmiška ir labai maloni: stemplė, skrandis, duodenum – be patologijos.
– Su tokiais rezultatais galima ir į kosmosą, – pajuokavau ir, ramiai atsisėdęs prie kompiuterio kartu su Mūza, surašiau galutinę išvadą.
Taigi visos šios atrakcijos rezultatas akivaizdus. Prieš dietą balandžio 11 d. svėriau 116, liepos 25 d., dukros vestuvių rytą, – 100,2 kg, kraujospūdis 124/83, pulsas 68. Kaip viskas kunkuliuos vedant jaunąją raudonuoju kilimu, nežinau, bet, tikiuosi, niekas nesprogs. Į kostiumą įlindau, kelnės net smukčiojo.
Dukrą prie altoriaus nuvedžiau atstatęs krūtinę, o ne pilvą. Pagerėjo sveikata, gerokai sumažėjo išlaidos maistui. Išgyvendinau vairuotojų tradiciją tik sustojus tuoj ką nors pavalgyti. Užuot tai daręs, daugiau padraugauju su mūza, nes reikia kuo greičiau baigti antrąją romano dalį. Kolegos jau klausia, kada pasirodys tęsinys.
Anksčiau komandiruotėje dujų balioną išeikvodavau per du mėnesius, o kartais ir greičiau, o dabar visai mano trijulei dujų užteko trims mėnesiams. Tai rimtas įrodymas, kaip sumažėjo apetitas. Visa tai tikrai puiku, bet, svarbiausia, supratau, kad, reikalui esant, galiu būti stipresnis už draugą, gyvenantį pilve, o tos stiprybės, pasirodo, dar prireiks, nes... Po vestuvių, einant šaldytuvo link, sūnus pranešė naujieną, kad pasipiršo savo draugei ir netrukus bus dar vienos vestuvės. Ir vėl nauji iššūkiai, nauji įsipareigojimai, bet dabar bus lengviau, nes kompetentingi gydytojai sveikatos sutrikimų laikantis dietos „Nepersiėsk net gyvendamas prie šaldytuvo“, nerado ir atsirado valia. Šeima džiaugsmingai sutiko sūnaus naujieną, iškilmingai vietoj šaukšto man įteikė naują rašiklį ir nuėjau į darbo kambarį užrašyti ko nors gražaus ant knygos, kurią su malonumu padovanosiu vienam iš skaitytojų, palaikiusių mane šiame nelengvame lieknėjimo kelyje. Nesumeluotas P.S.
Draugai, pralošę lažybas, mėnesį mano kieme pjaus žolę. Juk ir dėl to verta kartais pabadauti.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
