Ilgai laukti nuomininkių nereikėjo. Susiskambinome, susitikome. Dvi merginos iš Šiaurės Lietuvos atrodė tvarkingos, gana malonios. Bendravo kukliai nuleidusios akutes. Susisiekėme ir su tėvais, ilgokai kalbėjomės. Pasirodė pasitikėjimo verti žmonės – vienos tėvai pedagogai, kitos mama – finansininkė. Užtikrino, kad su jų vaikais nebus jokių problemų, apsikeitėme telefono numeriais.
Pinigų neplėšėme, juk ne žvėrys. Butą palikau tikrai geros būklės – nesinorėjo, kad kažkieno vaikai gyventų kiaulidėje. Pamenu, kaip išvakarėse, prieš atiduodant nuomininkėms buto raktus, šveičiau vonios plyteles ir blizginau virtuvę. Gavome avansą, atidavėme raktus ir išvažiavome į sodą ramia širdimi. Pasirodo, veltui...
Pirmas nerimą keliantis skambutis mus pasiekė gal po savaitės, dar neprasidėjus rugsėjui. Skambina kaimynė, rėkia – iš pradžių net nesupratau, kas ne taip. Tik paskui suvokiau, kad ji turi pretenzijų dėl nuomininkių.
Pasirodo, panelytės leidžia muziką nuo ryto iki vakaro, o dažnai ir naktimis. Kaimynė bando skambinti į duris – neatidaro. Muziką pritildo. Ji apsisuka, grįžta namo, po pusės valandos – vėl tas pat. Ir taip jau kelias dienas.
Paskambinome merginoms, paprašėme netrikdyti kaimynų ramybės. Prisiekė, kad tai tebuvo vos du kartus, kad nepasikartos. Patikėjome.
Po trijų dienų vėl skambutis. Šį kartą jau kitas kaimynas iš viršaus. Skundžiasi, kad merginos iki išnaktų rūko balkone, prisiveda neaiškių kompanijų, garsiai kalba rėkauja ir mėto nuorūkas per balkoną. Pagrasino, kad iškvies policiją.
Sukandusi dantis atsiprašiau, nes aš jį suprantu. Tvarkingas žmogus, namie du mažamečiai vaikai... Vėl skambinu merginoms. Vėl jos man lemena, teisinasi, atseit šventė įkurtuves su draugais. Patikėjau ir šį kartą.
Bet didžiausias šokas mane ištiko, kai nuvažiavau į nuomojamą butą, nes ten buvau palikusi spaudimo matavimo aparatą. Nenorėjome veržtis be perspėjimo, skambinom nuomininkėms kelis kartus iš sodo, paskui visą kelią į Vilnių, t.y. apie 30 minučių. Niekas neatsakė.
Vyras liko mašinoje, o aš, galvoju, tyliai įbėgsiu, pasiimsiu, ko man reikia, ir vėl išvažiuosim. Atsirakinu duris ir likau stovėti pražiota burna. Atleiskite tėvai, auginantys padorius jaunuolius, bet nuo vaizdo svetainėje net kojos ir rankos nutirpo.
Nesu gyvenime mačiusi tokio purvo, tokios nešvaros. Nesuprantu, kaip žmonės gali tokiomis sąlygomis gyventi. Ant stalo kas tik nesivolioja – maisto likučiai, nuorūkos mano servizo lėkštėje, krūvos nuorūkų! O jau kvapas! Tušti alkoholio buteliai, skardinėmis užstatytas visas kampas, drabužiai (ir apatinis trikotažas) išmėtyti ant grindų, kažko prilaistyta, padai limpa, tapetai aptapšnoti purvinom rankom...
Stvėriausi už širdies. Tik tada pamačiau, kad esu ne viena. Ant išskleidžiamos sofos išvydau du nepažįstamus jaunuolius, kurie net nepabudo man įėjus – abu buvo tokie girti, o gal ir ne tik gėrę. Išsigandau (kas žino, ką padarytų mane pamatę), išlėkiau į lauką, sėdau į mašiną.
Vyras dar veržėsi eiti, aiškintis, bet neleidau. Ruošiausi net skambinti pareigūnams, kad iškrapštytų neprašytus svečius, kai su trenksmu atsidarė durys ir jaunuoliai patys pasišalino. Matyt, nuomininkės susiprotėjo, kuo čia gali baigtis, ir pažadino savo draugelius. Eidami pro šalį vaikinai kalbėjo tokiu leksikonu, kad kilo noras abiem rankomis užsispausti ausis.
Pagaliau susiprotėjome, paskambinome vienos merginos tėvams – tiems, kurie yra pedagogai. Atsakymas mane pribloškė: mūsų mergaitė padori, aš pati nežinau, ko noriu, gal daugiau pinigų, avansą jie jau sumokėję, todėl turiu apsiraminti, jei nenoriu atsidurti mokesčių inspekcijos akiratyje ar būti užtąsyta po teismus.
Žodžiu, kentėjome mes tas „padorias“ merginas, kiek tik galėjome. Vos atsisveikinom, lyg akmuo nusirito nuo širdies. Paskui butą tvarkiau kelis mėnesius, jokio pelno taip ir negavome, susumavus išėjo dar ir nuostolis, nes po tokios nuomos teko daryti kosmetinį remontą.
Nuorūkų tvaikas laikėsi kelis mėnesius, atsikratėme juo tik atidavę kilimą į valyklą ir pakeitę apmušalus abiejuose kambariuose. Pusę metų butas stovėjo tuščias, nešdamas tik nuostolius, nes tokio apdergto negalėjome nei išnuomoti, nei patys jame gyventi.
Tik paskui mane pažįstama paprotino, esą reikėjo viską smulkiai nufotografuoti, kaip buvo, jei reikės įrodymų, kas sugadinta. Reikėjo nufotografuoti buto būklę ir nusiųsti fotografijas tėvams, kad negrasintų teismais. Gaila, protingi tapome jau po laiko.
Dabar turiu kitus žmones, jauną šeimą. Priėmiau gyventi net su šuniu. Žinote, esu labai jais patenkinta. Dirba, nesivalkioja, jei ruošiasi ką nors švęsti, būtinai paskambina, perspėja.
O aš tikriausiai jau niekada negalėsiu nei su pagarba, nei su pasitikėjimu žiūrėti į žmones, besivadinančius studentais, nes ant liežuvio galo vis sukasi kitas žodis, kurio čia neminėsiu.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų rugpjūčio 11 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
