Žiūrint iš dabartinės demokratiškos visuomenės pozicijų, būtų galima juos priskirti disidentams, klojusiems pamatą tolerancijai. Nematau nieko blogo, jei už tą disidentinę veiklą jiems leis tuoktis. Jeigu nuo antspaudo pase patalas bus minkštesnis, tegu tuokiasi, bet niekada nepritarsiu vaikų įvaikinimui.
Vien dėl paprasto ir kasdieninio reiškinio mūsų visuomenėje. Su kuo skyrybų atveju liktų vaikas ir kuris kuriam ar kuri kuriai mokės alimentus? Žinau atsakymą – pats teisingiausias ir demokratiškiausias Europos teismas, kaip visada, priims teisingą sprendimą ir padalins dviejų tėvelių ar dviejų mamyčių meilę, rūpesčius ir vargus po lygiai, o vaiką.... Seniau sultonai vaiką dalindavo kardu, dabar, tikiuosi nereikės tokių drastiškų priemonių, tačiau čia suaugusių žaidimai, o ką daryti vaikams, gyvenantiems tokiose šeimose?
Žiauri mūsų kasdienybė smogtų jiems paprastai ir kasdieniškai. Puikiai žinome, kokie tiesmukiški yra mūsų vaikai. Kaip turės jaustis monogaminės šeimos vaikas, kai jam bendraamžiai drėbtelės – o man tėtis sakė, kad tu pider.... vaikas? Ar tas pats teisingiausias teismas apgins vaiką?
Jei homoseksualius žmones traukia prie tėvystės ar motinystes, tegu kartais susikeičia partneriais. Kai moteris devynis mėnesius panešios po širdimi savo kūdikį, gal požiūris į šeimą ir motinystę pasikeis. O tai nori pasiimti gatavą vietoj žaisliuko. Yra daugybė kitų būdų rūpintis ir globoti našlaičius.
Tikiuosi, leidimo įsivaikinti nesulauksime, o gėjų ir lesbiečių buvo, yra ir bus. Dar senosios Romos laikais sakydavo – tikra meilė tik tarp vyrų, bet ta imperija žlugo ir gal viena iš priežasčių buvo pastaroji. Kita vertus, kas ten žino kaip, kas ir su kuo mylėjosi anais laikais. Dabar tai internete ir televizijoje galime pažiūrėti, o tais laikais tik rašė, piešė ir gal ne visada iš natūros, o paprasčiausiai fiksavo valdžios poziciją ir jai priimtiną pozą.
Ai, palikime tuos protėvius ramybėje, nevartykime jų kaulų, o galvokime apie šiandieną ir rytdieną.
Man asmeniškai homoseksualūs žmonės gyventi netrukdo. Galiu su jais pakalbėti, atsigerti kavos, pabendrauti. Svarbu, kad jie nebruktų man savo vertybių ir nemedžiotų nekaltų bernelių. Kai ta medžioklė, verbavimas ar viliojimas (nesvarbu, kaip tai vadinsime) tampa atviras, švelniai tariant, nusiteiki priešiškai.
Neminėsiu, kokiose šalyse tokių medžiotojų yra. Tie, kas keliauja po Europą, ypač tolimųjų reisų vairuotojai, matė juos ne kartą ir ne du, o man jų apsuptyje teko gyventi porą mėnesių. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti – nepasidaviau, nors buvau nuolat medžiojamas užpakalio ir net sielos medžiotojų. Teisingai perskaitėte. Pasikeisdami, vieni medžiojo mano sėdimąją, o kiti – sielą.
Tą kartą mano darbas buvo taip suplanuotas, kad du mėnesius gyvenau vienoje iš senosios Europos degalinių. Nesigilinsiu į savo darbo subtilybes, paaiškinsiu trumpai. Ryte, ketvirtą penktą valandą, atitempdavo krautą priekabą, aš ją nutempdavau, iškraudavau, pakraudavau ir vakare apie šeštą septintą partempdavau atgal laukiančiam kolegai. Taip kiekvieną darbo dieną. Savaitės darbą baigdavau šeštadienį prieš pietus ir iki pirmadienio ryto stovėdavau toje kolonėlėje. Kolegos buvo vietiniai, tai jie savaitgalius leisdavo namuose.
Atvažiavau vienu vilkiku šeštadienio naktį, kaip ir daugelis vairuotojų sustojau prie miškelio. Anksti ryte užsikaičiau kavos, pasidariau sumuštinį ir atsitraukiau užuolaidas, nes labai nemėgstu gyventi pasislėpęs. Priešais stovėjo vyrukas ir šypsojosi. Aš mandagiai linktelėjau. Jam, matyt, patiko mano veidas, šypsena, gal dar kažkas, ir jis, nieko nelaukęs, nusismaukė kelnes ir pradėjo rytinę masturbaciją.
Aš ne kūdikis ir žinau, kaip tai yra daroma, bet kai tos aistros kaltininku ar objektu tapau pats, iš pradžių suglumau, o po to pasipiktinau. Norėjau iššokti iš kabinos ir užpilti karštos kavos ant jo babaužiuko, kad aistra būtų karštesnė, o aušra skaistesnė. Bet prisiminiau, kad Europoje privalai mylėti, gerbti ir kentėdamas būti tolerantiškas visiems, net pasiklydusiems turistams. Tad, palinkėjęs mintyse lengvos ir malonios pabaigos, užsitraukiau užuolaidas. Nežinau, kiek ilgai jis vargo, žiūrėdamas į mane, pasislėpusį už užuolaidos, bet po neskubių pusryčių, atsargiai žvilgtelėjęs per užuolaidos kraštelį, „meilužio“ nebepamačiau.
Visą dieną stebėjau, kaip atvažiuoja lengvosios mašinos ir vyrai eina į tą miškelį. Pabrėžiu – vyrai. Manau, nereikia aiškinti, kiek užtrunka natūralus gamtiškas reikalas prie medžio. Tie ponuliai užtrukdavo žymiai ilgiau, tačiau ne mano miškas, ne mano medžiai ir ne mano reikalas, kokius jie ten grybus pjauna ir kokius briedžius medžioja.
Pirmadienį anksti ryte kolega atitempė priekabą. Aš jam užsiminiau apie paslaptingą mišką ir jo lankytojus. Tas atsainiai mostelėjo ranka.
– Pas mus kas natūralu, tas nebjauru, – sumurmėjo ir nuėjo miegoti, nes jis, pasikeisdamas su draugu, visada važiuodavo naktimis.
Jis vakarietis, jam geriau žinoti. Netrukus ir aš pripratau prie to natūralumo, bet į miškelį nevaikščiojau. Kas vakarą mačiau atvažiuojančias lengvąsias mašinas ir vyrus, einančius į miškelį. Nebekreipiau dėmesio, kol nepasirodė nekaltų bernelių medžiotojas.
Vieną dieną pastebėjau po aikštelę pirmyn atgal važinėjančią prabangią mašiną, kartais trumpam sustojančią prie sunkvežimių. Atėjo ir mano eilė. Sustojo greta ir lyg policininkas įsmeigė į mane tiriantį žvilgsnį. Staiga jis prasižiojo, iškišo liežuvį ir erotiškai juo pasukiojo. Aš iš netikėtumo truputį prasižiojau ir tankiai sumirksėjau nekaltomis akutėmis.
Vidutinio amžiaus vyras išlipo ir prisiartino. Nors supratau, ką reiškia tokios liežuvio „variacijos“, iš mandagumo užuolaidų neužsitraukiau, lango neužsidariau. Žvilgtelėjo į numerius. Pirmas klausimas, tiksliau, susižavėjimas: „O, Lithuania“ ir trumpas monologas vietine kalba.
Atsakiau, kad jų kalbos nemoku, bet truputį kalbu angliškai. Prasidėjo eilinis dialogas. Labai nustebino, kai pasakius, kad esu iš Klaipėdos, jis paminėjo Toravos Anikę ir net padeklamavo vokiečių kalba kelis posmus. Klausinėjo, kaip gyvenu, kur važinėju, kodėl čia kas vakarą stoviu, ar neliūdna ir kur valgau. Kai pasakiau, kad pats verdu makaronus, suraukė nosį.
Tuo metu vežiojau išskirtinį krovinį. Maršrutas ir laikas buvo griežtai reglamentuotas, todėl neturėjau teisės net užsukti į parduotuvę. Kad pakeisčiau temą, paklausiau, kur artimiausia parduotuvė.
– Keliu – apie dešimt kilometrų, – atsakė ir pasisiūlė nuvežti.
Mandagiai atsisakiau.
– Per mišką – tik trys, – matyt, mano tolerancija pašnekovui sužadino taurius jausmus ir jis vėl pasisiūlė parodyti kelią.
Mandagiai atsakiau, kad dar turiu maisto ir man laikas ilsėtis. Verbuotojas nuėjo. Po šio terapijos seanso supratau, kad į tokius viliotinius negalima reaguoti nekaltų akių mirksėjimais ir prasižiojimu.
Kitą šeštadienį reikalas privertė ieškoti parduotuvės. Kadangi buvo diena, nusprendžiau eiti pėsčiomis per paslaptingąjį miškelį. Jaunystėje tamsiu mišku ėjau į kaimą savo mylimai bendraklasei parnešti rožių. Tada nebuvo taip nejauku kaip šį kartą. Tai buvo miško juosta, skirianti degalinę nuo dirbamų laukų.
Nuėjus pramintu takeliu apie 30–50 žingsnių, iš už medžių išlindo medžiotojai. Gal keturi, gal penki vidutinio amžiaus vyrai. Neskaičiavau, nes medžiojamasis neskaičiuoja medžiotojų. Pasijutau kaip briedis apsuptas vilkų, nes už nugaros taip pat girdėjau šnaresį. Noriu nuraminti skaitytojus – visi jie buvo su užsegtomis kelnėmis.
Sustojau ir kelias akimirkas svarsčiau – grįžti ar eiti tolyn. Jie įdėmiai nužiūrinėdami laukė, kuriam iš jų pulsiu į glėbį. Už nugaros girdimas šnaresys leido suprasti, kad kelio atgal nėra, todėl, truputį pamindžikavęs, žengiau į priekį.
Jie nepuolė, nesikabinėjo, nekaišiojo liežuvio. Praėjęs pro juos ir eidamas tolyn, pajutau tai, ką jaučia moteris, eidama per aikštelę, kurioje stovi daug vairuotojų. Ne paslaptis, kad didžioji dalis vyrų nužiūrinėja moterį. Nereikia turėti pakaušyje akių, kad pajaustum tą gašlų nužiūrinėjimo jausmą. Virpančiu pasturgaliu išėjau iš miško ir paspartinęs žingsnį nupėdinau miestelio link, bet nepavyko prasmukti.
Nedidelio miestelio pakraštyje stovėjo didelis, aptvertas aukšta tvora, išsiskiriantis gražiais, plačiais geležiniais vartais ir išpuoselėta aplinka namas. Kad tai viešbutis ar klubas, liudijo užrašas. Nepamenu, kas ten buvo užrašyta, bet kai praėjau pro vartus, išvažiavusi mašina sustojo prie manęs ir pro pravirą langą pamačiau viliotoją iš aikštelės. Supratau, kokia įstaiga gali būti įsikūrusi šiame pastate.
Nesu labai baikštus, todėl nebėgau į krūmus, nes nežinai, ką ten gali rasti. Ponas pažino mane ir pasisiūlė pavėžėti iki parduotuvės. Neišsigandau ir įsėdau. Moterys taip pat dažnai įsėda pas nepažįstamus, o aš jį truputį pažinojau. Draugiškai pakalbėjome apie ši bei tą, atvirai pasakiau, kad man nepriimtinos jų tradicijos ir niekada netapsiu jų klubo nariu.
Vėl turiu nuliūdinti sensacijų mėgėjus. Nesikabinėjo, nesigrabinėjo, nenuvežė į mišką, neišgvaltavojo ir išsaugojau nekaltybę. Priešingai, parodė, kur parduotuvė, ir net pasisiūlė parvežti atgal. Matyt, aš jam patikau, nors nelaikau savęs seksualiu gražuoliu. Mandagiai atsisakiau ir atgal parėjau pėsčiomis, dideliu lanku aplenkdamas mišką.
Vieną vakarą mano naujasis pažįstamas į aikštelę atvažiavo ne vienas. Draugiškai mirktelėjo ir sustojo truputį toliau. Iš mašinos išlipo stambus, bet nesutižęs tamsaus gymio nesenas vyras ir pasuko manęs link.
„Savo noru nedaviau – paims prievarta“, – pagalvojau žiūrėdamas į išvažiuojančią draugo mašiną. Automatiškai užrakinau kabiną, pridariau langą. Visa baimė atslūgo, kai jis puikia rusų kalba paprašė pavėžėti jį vieno didelio miesto link. Jis tikriausiai buvo vienas iš sumedžiotųjų, nes atrodė labai nuvargęs. Tikriausiai gavęs nuorodą, kas aikštelėje moka rusiškai, kreipėsi pirmiausia į mane. Ir vėl mandagiai atsisakiau, nes važinėjau į kitą pusę.
– Kiek reikia turėti drąsos, kad sumedžiotum tokį stambų nekaltą bernelį, – sumurmėjau, nulydėdamas žvilgsniu vyrą, nešiną nedideliu kelioniniu krepšiu.
Per tuos du mėnesius dažnai matydavau nekaltų bernelių medžiotoją ir stebėdavau jo viliones. Jis visada pasisveikindavo, paklausdavo, kaip sekasi, kada važiuosiu namo, ar labai pasiilgau žmonos. Visada mandagiai, nemirksėdamas atsakydavau, bet į ilgas diskusijas nesileisdavau.
Keletas miško mylėtojų taip pat buvo nuolatiniai. Visada prieš eidami miškan kilstelėdavo ranką. Nemirksėdamas ir neprasižiodamas atsakydavau tuo pačiu. Gyvenau ir dirbau ramiai. Jie nesikabinėjo ir daugiau priešais mano mašiną niekas nesimasturbavo. Matyt, gavo nuorodą, kad esu tolerantiškas nekaltas bernelis ir nereikia manęs medžioti. Kažin kaip būčiau gyvenęs jų apsuptyje, iššieptais iš pykčio dantimis. Gal tada būtų ir išgvaltavoję.
P.S. Jei kam atrodo, kad tas pasakojimas nerealus ir išgalvotas, tas gali paklausti tolimųjų reisų vairuotojų ir jie paliudys apie vyrus, vaikštančius į mišką. Gyvenant toje kolonėlėje, be homoseksualų, buvo dar apsistoję laimingo gyvenimo dalintojai.
Nesu gražuolis ir neatrodau dievobaimingai, bet tikriausiai tas tankus nekaltų akių mirksėjimas kaip magnetas traukia juos. Reikės pradėti rečiau mirksėti ir pabandyti pačiam ką nors sumedžioti.
Kaip sekėsi bendrauti su sielų medžiotojais ir pačiam medžioti homoseksualų berniuką, jei jus sudomino, aprašysiu kitame rašinyje.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
