Vairuotojas buvo iškalbingas, todėl važiuodami bendravome. Artėjome prie namų, buvo likusi viena sankryža ir posūkis į dešinę, kai pastebėjau, jog, man uždavus vairuotojui klausimą, nebuvo jokio atsakymo – tik tyla. Pamaniau, vairuotojas važiuoja susikaupęs, nusprendžiau nebekalbinti.
Mums artėjant prie sankryžos, mačiau, kaip užsidegė žalia šviesoforo šviesa. Tačiau vairuotojas kažkodėl pradėjo mažinti greitį ir kur reikėjo pasukti į dešinę, jis po truputį rikiavosi į antrą juostą. Aš, tai matydama, jam dar kartą pakartojau adresą ir pasakiau, kad jis ne čia važiuoja. Tačiau iš vairuotojo neišgirdau nė žodžio. Sėdėdama gale pažvelgiau į priekinį veidrodėlį, norėdama pamatyti vairuotoją, ir staiga nustėrau: pamačiau jo akis – jos žiūrėjo į nieką. Atmerktos akys, o žvilgsnis sustingęs, įbestas į vieną tašką.
Išsigandau, pagalvojau, kad avarijos dabar neišvengsim. Aš jį pradėjau judinti, kalbinti, tačiau jis į nieką nereagavo, pečiai buvo sustingę.
Man šokas, supanikavau, ką dabar daryti. Mašina vinguriavo jau po visą gatvę. Pagalvojau – atsidarysiu duris ir iššoksiu, nes greitis po truputi mažėjo. Bet kankino ir kita mintis – negaliu žmogaus palikti važiuojančiame automobilyje tokios būklės.
Atsidariau duris ir pradėjau mojuoti ranka iš paskos važiuojantiems automobiliams, šaukdama pagalbos. Staiga pamačiau, kaip gale vienas automobilis sustoja, iš jo išlipa vyras, matau, kaip jis pribėga prie taksi automobilio, įlipa pro priekines keleivio dureles, sustabdo automobilį.
Aš iš jo išlipu visu drebančiu kūnu. Vyras man sako: „Kvieskite greitąją pagalbą.“ Aš jam atsakau: „Jūs iškvieskite, nes man pačiai pagalbos reikia.“
Bet kažkaip sugebėjau drebančiomis rankomis paimti telefoną ir paskambinti greitajai pagalbai. Adresą pasakiau teisingai gal iš kokio antro karto, nes pati nebesupratau, kas ką tik nutiko. Pažvelgiu į vairuotoją, žmogus sėdi perbalęs, į aplinką nereaguoja.
Greitoji atvyko labai greitai, aš tesugebėjau pasakyti, kas jam nutiko, o pati ištikta šoko pradėjau eiti namų link, nors protas sakė: „Niekur neik, tau pačiai reikia pagalbos.“ Parėjau namo, širdis plakė stipriai, kūnas visas drebėjo, negalėjau nugulėti vienoje vietoje – akyse stovėjo to vyro akys, rankos jautė vairuotojo sustingusius pečius. Naktis bemiegė, vaistai...
Ryte paskambinau į darbą. Papasakojusi, kas nutiko, pasakiau, kad į darbą nepajėgsiu ateiti. Kūnas vis dar tebedrebėjo, savijauta buvo klaiki. Mąsčiau važiuoti pas gydytoją, tačiau jaučiau baimę – baimę važiuoti su transporto priemone. Visą dieną pragulėjau, raminau save, vis galvojau apie tai, kas nutiko ir kokia vairuotojo sveikata, kas jam nutiko.
Nubudusi kitą rytą, nusprendžiau važiuoti į darbą, tačiau viduje išliko ta baimė. Važiuojant autobusu išmuša karštis, įlipusi į autobusą sėdu prie vairuotojo priekyje ir stebiu, kaip jis vairuoja. Nors nuo įvykio praėjo pusantros savaitės, naktiniai košmarai nesibaigia, be raminamųjų užmigti nepavyktų. Nusprendžiau šiuo įvykiu pasidalinti su žmonėmis todėl, kad, praėjus porai dienų po šio įvykio, važiuojant iš darbo į namus toje pačioje sankryžoje vėl tarsi išgyvenau tą patį košmarą. Užsidegus raudonam šviesoforo signalui, pamačiau, kad pirmoje juostoje stovi taksi automobilis, o už vairo – tas pats vairuotojas.
Po šio įvykio teko kalbėti telefonu su taksi įmonės vadovu. Jis sakė, jog pasielgiau labai drąsiai, o kai aš paprašiau, jog atskleistų, kas tą dieną nutiko tam vairuotojui, jis nepanoro aiškinti ir tepasakė, kad paskambinčiau jam kitą dieną.
Nė vienam nelinkiu patirti tai, ką patyriau aš. Dabar kai pagalvoju, galėjau užtraukti rankinį stabdį ir sustabdyti automobilį, bet kai nutinka viskas staiga, tada mintys visai kitokios.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų rugpjūčio 25 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
