perskaičiau tavo pasakojimą apie santuokinį gyvenimą, kai vyras yra išvažiavęs dirbti svetur („Vyras gyvas, bet gyvenu lyg našlė. Tai – mūsų šeimos nelaimė“), ir nutariau pasidalinti savo patirtimi. Aš visa tai jau išgyvenau, nesubyrėjo mūsų šeima, bet šukes teko suklijuoti. O kad jis ten su kažkuo gyvena tuos pusę metų, gali nė neabejoti.
Maniškis irgi taip sakė: „Pakentėk, juk tai dėl geresnio gyvenimo: pastatysim namą ir nebevažiuosiu. Iš kur pinigų gausim viskam, jei aš nebevažiuosiu? Juk tavo alga juokinga.“
O aš kaip kvaiša su tuo sutikdavau, tik vis klausdavau: „Ar man ir 2 sūnums tavo širdy dar liko vietos?“
O jis sakydavo: „Taip, likę, ir niekada jos netrūks“.
Taip, kaip ir tu, visiems tiems, kas bandė mano širdyje įžiebti abejonių, atsakydavau: „Šunys loja, o karavanas eina.“ Bet... Dieve, Dieve, kokie visi buvo teisūs.
Nors jis grįždavo dažniau nei taviškis – kas 3 mėnesius, bet vis tiek sugebėjo susirasti meilužę ir išduoti mus. Sakau „mes“ todėl, kad jis ir sūnus išdavė, ne tik mane. Nelinkėčiau net didžiausiam priešui to patirti – žemė slydo iš po kojų. Ne savaitę, ne mėnesį, o 4 metus.
Taip, po tų įvykių jis gailėjosi, maldavo, mus į užsienį išsivežė, mes ir dabar kartu, bet man vis dar skauda. Jau ne taip, jau mažiau, bet vis dar skauda. Ir vis dar užduodu sau klausimą – kas būtų buvę, jei aš nebūčiau sutikusi, kad jis ten važiuotų? Kas būtų, jei būčiau vaikus laikinai palikusi seneliams ir pati su juo važiavusi, kol įsikursim, o vėliau būtume juos pasiėmę?
Bet aš negalėjau jų kažkam palikti. Net seneliams. Aš net į balius eidama visada juos visur vedžiausi, niekada niekam net 1 valandai nepalikdama. O čia ilgam... Negalėjau. Taip ir atsitiko – tikėjau, pasitikėjau.
O kad būčiau anksčiau paklausiusi visų aplinkinių, savo nuojautos, kad kažkas bus negerai, bet ne tada, kuomet jau pradėjau jausti, kad tai jau įvyko, ir teko skristi tuo įsitikinti.
Na ką, ir įsitikinau. Ačiū Dievui, ji jo namuose negyveno – čia jau jis dar kažkiek sąžinės turėjo. Jis nuomojosi 1 kambario butą, bet ten jokių moters pėdsakų nebuvo.Bet išdavystė yra išdavystė ir nesvarbu, kaip, kur ir su kuo – skauda tai taip pat.
Nežinau, gal yra moterų, kurios taip smarkiai neišgyvena ir nemano, kad vyro neištikimybė – tai katastrofa, bet man tai buvo pasaulio pabaiga, o šiuo metu gyvenu ir tiek. Atšalau, nejaučiu jam pagarbos, seksas – katastrofa ir apskritai nebetikiu šeima. Kokia čia šeima, kai vyras „eina į kairę“, vis primindamas, kad neva jis, vargšelis, sunkiai dirba ir ten kankinasi? Ir tau sako „pakentėk“, o pats nė nesiruošia kentėt?
Susiranda antrą atpirkimo ožį užsienyje, pirmą atpirkimo ožį palieka Lietuvoj – na ir ką, augink tu jam vaikus, saugok šeimos židinį, o aš čia sau auką pavaidinsiu, neva labai apie šeimą galvoju, o čia sau kitą dulkinu, skaniai papietauju, šiltą lovą randu, o tu kentėk, gyvendama gyvanašlės gyvenimą.
Iki šios dienos gailiuosi, kad likau su juo. Nuo tų įvykių jau praėjo 5 metai, bet nesugebu jam atleist ir viskas. Niekada nesu pajautusi, kad jis manęs nemylėtų, kad jam mūsų nereikia, bet negaliu atleisti ir tiek.
Apskritai, nesuprantu, kaip galima dėl kelių minučių malonumo aukoti mylimą žmogų, savo vaikus ir viską, ką kartu sugebėjot sukurti. Bet jau ir numirsiu, šito nesupratusi...
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų rugpjūčio 31 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
