Draugavau su savo dabartiniu vyru penkerius metus prieš vestuves. Kartu gyvenom apie ketverius. Kai susipažinom, buvom jauni – man šešiolika, jam aštuoniolika.
Studijavom kartu. Reikia pasakyti, kad visko buvo: ir pykomės, ir gražiai bendravom... Turbūt kaip ir visos poros. Po studijų apsivedėm ir į užsienį gyventi išvykom kartu.
Dirbom, gyvenom sau, o po trejų metų susilaukėm sūnelio. Po vaikelio gimimo praėjus metams, santykiai pasidarė ne kokie. Jo darbe – nuolat komandiruotės. Savaitė čia, savaitė ten, o „chebra“ – visi vyrai. Vakarais po darbo jie sėdėdavo internete ir ieškodavo, kaip praleisti laiką.
Taip ir susirado kitą (sakė, turėjo tik vieną). Metus laiko su ja mane apgaudinėjo. Turbūt būtų apgaudinėjęs ir toliau, bet ana pastojo ir man parašė.
Kai viską sužinojau, mūsų pirmagimiui buvo lygiai metukai. Man žemė slydo iš po kojų, darėsi silpna, nežinojau, nei ką daryti, nei kas bus. Jis sutrypė viską, kai kurių akimirkų iš viso nepamenu...
Buvo baisu. Jis aiškino, kad nenori prarasti šeimos. Kad „sutvarkys“ viską, jog tas kūdikis negimtų, ir bus tik su šeima.
Meilužė sakė norinti vaikelio prisiminimui. Nežinau, kaip normali mergina gali norėti vaikų nuo tiek vyrų, kiek jų turės, ir vaikus pasilikti prisiminimui.
Iš pradžių ji tiesiog sutiko pasidaryti valymą, bet paskui, matyt, pasitarusi su draugėmis, pagalvojo, kad gali išpešti pinigų. Tad paprašė 3300 svarų (4444 eurų) „už sveikatą“. Žodžiu, šitą reikalą sutvarkėm – sumokėjom ir „išsivalė“.
Nebus jo vaikų (tikiuosi, daugiau nei vienai nepridirbo), ir man nereikės galvoti, kad kada gyvenime kas nors ateis ir pareikš: „Aš – tavo vyro vaikas“.
Dabar jis jau atsidavęs šeimos žmogus, rūpinasi vaikais (labai greitai pastojau antrą kartą), myli mane, vaikus. Kartais kalbėdamas „užbanguoja“, bet aš turiu gerą atsaką. Kai tik viską primenu, jis tuoj pat užsičiaupia.
Pasakyti, kad aš jį myliu? Taip, myliu kaip ilgaamžį draugą, vaikų tėtį. Bet to, ką jis padarė, gyvenime nepamiršiu. Kiekvieną dieną tą prisimenu. Gyvenu turbūt dėl vaikų, dėl tėvų, dėl kitų akių...
Myliu nebe taip, kaip mylėjau.
Suprantu, kad nesu vienintelė, kurią išdavė. Tik nuo to skausmas ne mažesnis ir sudužusią širdį bandau sulipdyti kiekvieną dieną...
Tada mano mama mane sulaikė, kad neišmesčiau jo, kaip šuns į gatvę. Aš užaugau be tėčio ir mama sakė, kad be galo sunku vienai auginti vaiką. O berniuką tuo labiau – berniukui reikia tėčio.
Nežinau, ar gerai pasielgiau, suteikdama antrą šansą. Bet tikiuosi, kad vyras juo pasinaudos ir daugiau neapgaus...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
