Ištekėjau labai jauna. Kai mūsų dukrytei jau ėjo treti metai, buvau pasinėrusi į jos auginimą, studijas. Bet mes, moterys, turbūt turime tą šeštąjį pojūtį. Vyrui grįžus iš darbo iškart supratau, kad jis nuklydo į šoną. Lyg ir nebuvo jokių išdavystės ženklų, bet tas jausmas...
Nekėliau scenų. Vakare ramiai paklausiau, kuo ji vardu. Vyras net atsilošė iš netikėtumo. Tikrai nesitikėjo tokio tiesmuko klausimo. Lyg ir bandė sukti kailį, bet matė, kad trauktis nėra kur.
Pasakė viską: vardą, pavardę, šeiminę padėtį ir netgi kur ji dirba. Moteriškas smalsumas nuvedė mane į jos darbo vietą. Bet scenų nekėliau ir jai. Nesižeminau. Net neprisistačiau.
Kodėl taip pasielgiau? Tai, kad vyras „nuklydo“, turbūt ir mano problema.
Su vyru pasikalbėjome. Prižadėjo viską baigti. Vaikas mažas, pati pasinėrusi į knygas, nejaugi skirsiuosi? Atleidau.
Praėjo kiek laiko. Eilinį kartą išvažiavau į sesiją. Po savaitės grįžusi užėjau į vyro meilužės darbo vietą. Ir vėl. Jokių ženklų, tik jausmas. Jausmas, kad mūsų gyvenime yra ne tik ji.
Grįžau į namus ir vakare, geriant arbatą, paklausiau: „Tai ką? Supsite?“ Dar ir šiandien matau jo akis, o ausyse skamba: „Iš kur žinai?..“ O aš ir pati nesupratau, iš kur žinau.
Pasakiau aš tą vakarą dar daugiau: kad gims berniukas ir kad gims tą pačią dieną kaip ir mudviejų dukra.
Bėgo mėnesiai. Meilės neliko, o gal jos ir nebuvo. Susidėliojau tolesnio gyvenimo planą. Vyras niekur nesiruošė išeiti, o ir jo būsimo vaiko motina nerodė jokio noro keisti savo gyvenimą. Ji nebuvo vieniša. Daug metų gyveno su draugu. Supratau, kad jam nė nepasakė, kad laukiasi nuo kito. O jis džiaugėsi, kad pagaliau turės atžalą.
Mano šeštasis pojūtis pasitvirtino. Tą dieną mūsų dukrai sukako treji ir... kaip gimtadienio dovana ryte į pasaulį atėjo jos brolis. Aplankiau naujai iškeptą mamą ligoninėje. Pasūpavau mažylį. Palikau dovanų. Kurį laiką nemačiau tos moters. Tik girdėjau, kad jos draugas davė vaikui savo pavardę ir pavadino jį savo vardu.
Vėl sutikau aš ją tada, kai mažylis jau vaikščiojo. Net buvo aprengtas mano palikta gimimo dienos dovana. Tą dieną ji bandė man įrodyti, kad vaikas jos draugo, nes kraujo grupės tokios pat ir t.t.
Iš maniškio nieko nereikalavo. Atvirkščiai. Prašė nelįsti į jos gyvenimą. Maniškis atsitraukė. Bet mano susidėliotas gyvenimo planas ėjo finišo link. Vieną dieną susidėjau savo daiktus, pasiėmiau dukrą ir išėjau.
Net nežinau, kiek metų buvo praėję nuo tada, kai tą mažą pyplį mačiau paskutinį kartą. Vieną dieną, grįžtant į namus, priešais mane ėjo jaunas vaikinas. Vieną akimirką jis atsisuko, o aš suakmenėjau: va tau ir draugo vaikas... Priešais mane stovėjo tikra mano buvusio vyro kopija.
Dukra visą laiką žinojo, kad turi brolį. Niekada nuo jos to neslėpiau. O ką gali žinoti? Gal susitiks, įsimylės, o paskui paaiškės, kad jiedu brolis ir sesuo?!
Vienu metu jiedu net vienoje mokykloje mokėsi ir bendrų draugų turėjo. Dukra pati ir pasakė jam, kad yra jo tikra sesuo. Vaikinas to nežinojo, bet, pamatęs tėvo jaunystės nuotraukas, jose atpažino save.
Abu vaikai jau suaugę. Nėra jokio pykčio, jokios neapykantos. Net su buvusiu vyru gražiai bendraujame. Tik buvusi jo meilė susitikus vis nusuka akis į šoną...
Vaikai nekalti, kad ateina į šį pasaulį. Tai – suaugusiųjų klystkeliai. Todėl gal savo paklydimus sau ir pasilikime. Nežudykime ateinančių nekaltų mažų būtybių.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
