Pagaliau jis išėjo iš ligoninės, pradėjom leisti daug laiko kartu. Jis atvažiuodavo pas mane, pasiimdavo ir važiuodavom su juo ir jo draugais į miestą pasivažinėti ar pasėdėti parke. Galiausiai atėjo tas momentas, kai mes permiegojome. Jis man buvo pirmas vaikinas.
Po kelių mėnesių jis vis dažniau pasilikdavo pas mane nakvoti ir su kiekvienąkart likdavo jo daiktų – kaip sakant, po truputį kraustėsi pas mane. Mano tėvai tuo metu buvo užsienyje. Su kitais giminėmis niekada nepalaikiau artimų ryšių.
Po 4 mėnesių draugystės sužinojau, jog laukiuosi. Labai dėl to išgyvenau, labai išsigandau, iškart pradėjau galvoti, kaip reaguos mano tėvai, kaip baigsiu mokslus ir panašiai... Kai jam pasakiau, jog laukiuosi, jis apsidžiaugė. Sako: „Aš žinojau, kad pastosi, nes aš pasistengiau, kad tai įvyktų.“
Jis buvo laimingas, o aš – priešingai. Aš jam pasakiau, kad pasidarysiu valymą. Jis atrėžė man: „Jeigu išsivalysi vaiką, išvalysiu ir tave iš šio gyvenimo.“
Tada labai išsigandau, nežinojau, ką daryti. Vaikelio laukiausi ir toliau. Gimė stiprus ir sveikas sūnelis :). O kai jį pagimdžiau, viskas ir prasidėjo.
Grįžom su vaikučiu iš ligoninės namo. Abu sveiki buvom. Na ir nepraėjus net mėnesiui, jis pradėjo reikalauti iš manęs sekso. Aš to negalėjau nes buvau siūta ir siūlai dar nebuvo iškritę. Jis mane pasiėmė per prievartą, po to turėjau skubėt į ligoninę, kad mane persiūtų iš naujo, nes plyšo visos siūlės.
Po to prasidėjo ir smurtas. Iš niekur nieko. Pavyzdžiui, pirmą smūgį į veidą gavau, kai iškepiau jam netinkamo dydžio kotletus.
Tai tapo kasdienybe. Jei tik ką ne taip padarydavau, jis imdavo darbuotis kumščiais. Baisiausiai buvau primušta, kai komunalinius mokesčius sumokėjau ne jo įsakytą, o rytojaus dieną. Jis dėl to smarkiai susinervino – mane spardė į nugarą, į galvą, į pilvą, na, į visas įmanomas kūno vietas, o galiausiai pakėlė nuo žemės už plaukų ir trenkė veidą į palangę, taip išmušdamas priekinius dantis.
Vasarą turėdavau vaikščioti lauke su ilgomis kelnėmis ir palaidinėmis su ilgomis rankovėmis, be jokiu iškirpčių.
Aišku, aš išeidavau su šortukais ir marškinėliais į lauką, kai jis būdavo darbe, bet prieš jam grįžtant bėgdavau namo persirengti, kad tik jis nepamatytų. Jis nenorėjo, kad kas nors bent į mano kojų pirštukus pasižiūrėtų, o jei kas pasižiūrėdavo, aš likdavau kalta, kad į mane žiūri.
Tėvai grįždavo gana dažnai, bet nežinojo, koks gyvenimas verda mano namuose. Neturėjau kam pasiskųsti. Nors... gal ir turėjau, bet mane buvo užvaldžiusi didžiulė baimė.
Svajojau, galvojau, kaip nuo jo pabėgti, nes nuolat vaikščiodavau su didžiulėmis mėlynėmis. Kaimynai ir draugai klausdavo – kas tau čia, kas tau čia? Sakydavau, kad vaikas trenkė žaislu, nes man buvo gėda prisipažinti, kas mano namuose vyksta iš tiesų.
Kartą jis penkioms paroms dingo iš namų, neaišku kur. Jam grįžus namo, aš kaip tik laikiau vaikutį ant rankų, sūpavau ir dariau mišinuką.
Jam įėjus pro duris mano pirmi žodžiai buvo: „Kur, valkata, buvai penkias paras?“
Jis perklausė: „Kaip, kaip mane pavadinai?“
Aš ramiai atsakiau: „Ne, ne, nieko nesakau, viskas gerai.“
Jis pradėjo rėkti, kad nėra valkata ir trenkė man per galvą. Kritau su vaiku ant žemės, nuo smūgio man apsvaigo galva, sunkiai reagavau į aplinką, bet girdėjau, kad vaikas verkia, galbūt tai man padėjo greičiau atsigauti. Paėmiau vaiką ant rankų, raminau, glosčiau, bučiavau, šypsojausi ir kalbinau.
Tą pačią dieną nuvežiau į ligoninę, kad jį apžiūrėtų, ligoninėje paklausė, kas nutiko, pamelavau, kad jis nukrito nuo lovos. Gydytojai ir seselės žiūrėjo į mane kaip į paskutinę šiukšlę, kuri neprižiūri vaiko, o viduje aš labai verkiau ir galvojau: „Kad jūs, žmonės, žinotumėt, kas iš tikrųjų vyksta mano namuose“.
Išvykom mes į užsienį, kai vaikui buvo 8 mėnesiai. Jis dirbo prie medelių sodinimo, o aš po poros savaičių gavau fotomodelio darbą. Buvau patenkinta, kad labai gerai uždirbu. Na ir prasidėjo jo pavydas dėl to, jog aš už jį trigubai daugiau uždirbu. Vieną dieną grįžusi namo radau sudėtus daiktus į automobilį. Jis pasakė, kad važiuojam į Lietuvą, nes jam nepatinka, kad aš dirbu fotomodeliu, kad į mane žiūri daugybė žmonių ir kad aš už jį daugiau uždirbu.
Grįžom į Lietuvą. Na, ir gyvenimas toliau tęsėsi su smurtu.
Kartą jam pasiūliau apsilankyti pas psichologus, nes jis tikrai serga. Na, už tą pasiūlymą aš vėl buvau smarkiai primušta ir dvi dienas laikė mane prirakintą prie radiatoriaus be maisto ir be vaiko, kurį jis išvežė pas savo mamą. Jis tyčiojosi iš manęs, maniau, kad per tas dvi dienas išprotėsiu, meldžiau Dievo, kad jis mane pasiimtų pas save, nes nebegaliu kentėti tiek smurto ir patyčių.
Beje, anyta viską žinojo. Ji palaikė savo sūnų. Yra mačiusi, kaip mes susiginčijome jos namuose ir jis pradėjo mane smaugti. Anyta tiesiog sėdėjo ant lovos ir stebėjo,bet nieko nedarė. O vėliau pasakė, kad su vyru ginčytis negalima.
Po poros dienų jis parvežė vaiką ir mane atrišo nuo radiatoriaus. Liepė tylėti, neišleisti nė vieno garselio. Aš džiaugiausi, visi skausmai pranyko, kai pamačiau savo mažylį.
Kitą dieną, kai jis išėjo į darbą, aš parašiau atsisveikinimo laišką, vaiką pamaitinau ir užmigdžiau, o pati nusprendžiau nusižudyti. Bet pradėjau labai verkti ir pagalvojau, jog aš negaliu to daryti – turiu gyventi toliau dėl sūnaus. Man sūnus buvo šventasis, aš jo negalėdavau paleist visiškai. O jis žinojo, kad skaudžiausia mano vieta yra vaikas.
Aš jam pasakiau jog noriu skirtis. Jis pasakė, kad ne – jau geriau mane užmuš, nei leis man pabėgti nuo jo.
Atėjo puiki diena ir proga nuo jo pabėgti. Jis suprato, ką aš darau, ir išplėšė iš rankų mano mažylį. Prašiau, kad atiduotų, maldavau pargriuvusi ant žemės. Jis su vaiku sėdo į automobilį ir išvažiavo. Aš sėdau į savo automobilį ir važinėjau po miestą, jis man skambino ir grasino, kad nušaus, jei negrįšiu savo noru.
Galiausiai sustojau vienoje aikštelėje ir už maždaug penkių minučių jis ten taip pat atvažiavo. Vaiko automobilyje jau nebuvo, jis buvo nuvežęs sūnelį savo mamai, o sau į kompaniją pasiėmęs draugą.
Greit užvedžiau automobilį ir pradėjau važiuoti, jis atsuko į mane ginklą, aš ėmiau važiuoti dar greičiau ir jis liko už manęs. Skambino, prašė, kad sustočiau, nes užsimušiu, tada pasakiau jam, kad geriau mirsiu pati, negu nuo jo kulkos. Jis du kartus šovė į mano automobilį, nepataikė, aš nuo jo gerokai atsiplėšiau ir įsukau į nepažįstamų žmonių kiemą. Pamačiau, kaip jis pravažiavo, tada išvažiavau iš to kiemo ir nuskubėjau į policiją.
Policija sureagavo labai greitai, liepė paskambinti jam ir susitarti susitikti. Sutarėme susitikiti vienoje aikštelėje, jis liepė atvažiuoti vienai, nes kitu atveju nušaus mane ir tuos, kas atvažiuos su manimi. Bet aš jau važiavau su policija.
Jis nebuvo kvailas – sustojo kitoje aikštelėje, kuri buvo už keturių šimtų metrų nuo sutartos vietos. Pamatęs, kad atvažiavau su policija, jis pabėgo ir pasislėpė. Tada su policija nuvažiavau į nuovadą rašyti pareiškimo.
Jis man skambinėjo, maldavo, kad nerašyčiau pareiškimo, kad vaiką kitą dieną atveš jo sesuo (nes buvo jau labai vėlu ir vaikutis miegojo). Pareiškimą aš vis tiek parašiau, o kitą dieną atvažiavo jis su sese, taip pat ir vaikučiu, ir pasakė: „Imk tą vaiką, bet tavo pinigų, kurie yra pas mane, aš negrąžinsiu, o paskolą, kurią ėmei, dabar išsimokėk pati, taip sumokėdama man už vaiką.“
Aš apsiverkiau ir pasakiau: „Gerai, aš pati viską susimokėsiu, tik grąžink man vaiką ir palik mus ramybėje.“
Pareiškimą atsiėmiau po kelių dienų, kadangi jis labai prašė, verkė ir maldavo. Pati pagalvojau, jog negaliu vaiko tėčio uždaryti į kalėjimą. Ką aš vaikui pasakyčiau, kodėl jo tėtis sėdi kalėjime?.. Aš niekada sūneliui neatskleisiu tiesos, kodėl mes su jo tėčiu išsiskyrėme. Nenoriu, kad klausinėtų, nes bijau prisiminimų. Tektų papasakoti apie smurtą, o net dabar, tai rašydama, jaudinuosi. Tas laikotarpis buvo žiaurus ir vos iškenčiamas.
Šiuo metu jis nėra laimingas žmogus, turi didelių problemų su sveikata. O aš esu laiminga, augindama savo sūnų ir toliau mokėdama paskolą, kuri buvo paimta. Užtat dabar esu laiminga, o jis, man tiek pridaręs ir mane prikankinęs, jau nieko neturi... Net sveikatos, nors yra jaunas vyras.
Pačiai teko, žinoma, apsilankyti ir pas psichiatrus, ir pas neurologus, nes dar ilgą laiką negalėjau gyventi atsipalaidavusi ir rami. Bet dabar džiaugiuosi, jog vėl gyvenu pilnavertį ir ramų gyvenimą, nors tam tikra prasme ir teko nusipirkti iš vyro savo pačios sūnų.