Tai, koks vyras yra dabar – mano moteriško gudrumo ir ilgo bei sunkaus darbo pasekmė. Kai susitikome draugų vestuvėse, tas aukštas, velniškai gražus rudakis, man iškart patiko. Patiko taip, kad sužinojau jo kontaktus, taip pat ir visą būtiną informaciją: kad nevedęs, šiuo laikotarpiu vienišas, ieško gyvenimo draugės.
Nieko nelaukusi stvėriau jautį už ragų. Pati jam paskambinau ir pakviečiau į pasimatymą. Atėjo be gėlių ir visą laiką kalbėjo tik apie savo mylimą mamą. Prisipažino, kad neskalbia, maisto gaminti nemoka, ir nežino, kuriuo galu laikyti lygintuvą.
Tai buvo pavojaus signalas, į kurį turėjau reaguoti! Tik gyvenimas ima ir pakiša riebią kiaulę, kai to visai nesitiki. Tos rudos akys pavergė mano širdį. Iki tol niekada nebuvau įsimylėjusi, o dabar – žlugau. Norėjau jo ir nutariau pasiimti. Gyvenime visada vadovaujuosi tokiu principu.
Visų pirma, nutariau skubiai suteikti jam tai, ko mylima mamytė tikrai neduos. Į lovą įsitempti jį sunku nebuvo, o ten jau parodžiau viską, ką galiu. Kai jis liovėsi veiksmo įkarštyje šokinėti prie telefono ir pradėjo domėtis vien manimi, supratau šio to pasiekusi.
Po to žengiau kitą planuotą žingsnį. Susipažinau su būsima anyta. Kaip sakoma – pažink savo priešą. Tai moteriai nerodžiau tikrojo savo veido. Nenorėjau atskleisti visų kortų. Apsimečiau miela, kuklia moteriške, nors nė iš tolo tokia nesu. Tylėdama ir nesikišdama stebėjau, kaip ji manipuliuoja savo sūneliu. Ir padariau tam tikras išvadas.
Supratau, kad motinos globa ir tas lipimas ant kulnų jam pačiam jau gerokai įsiėdęs. Mama neleido jam nei laisvai atsikvėpti, nei žingsnio žengti be jos žinios.
Vis dar tylėjau. Pradėjau girti jo sprendimus ir leidau daug jų priimti pačiam. Pradėjau klausti patarimų net dėl tų situacijų, su kuriomis pati būčiau susitvarkiusi. Nekontroliavau jo. Jei ir turėjau savo nuomonę, pasilaikydavau ją sau. Po pusės metų jau pastebėjau, kaip brangusis susierzina, išgirdęs mamos patarimą ar pajutęs, jog į jo reikalus kišamasi. Pastebėjau, kaip pasikeisdavo jo veidas, kai mama neklausus leidimo atsidarydavo sūnaus piniginę ir pasiimdavo, kiek jai reikėdavo.
Tuoj pat ėmiausi karo veiksmų. Tempdavau jį visur, kur tik galėdavo pademonstruoti man savo vyriškas savybes. Neėmiau iš jo nei cento. Visada pabrėždavau, kad esu savarankiška ir man nereikia jo pinigų. Reikia tik rūpesčio.
Pabrėždavau, kad kiti vyrai nė iš tolo nėra tokie vyriški, kaip jis. Neinkšdavau dėl niekų, nekeldavau kvailų scenų. To gero brangusis, grįžęs namo, prisižiūrėdavo ir prisiklausydavo iš savo mamos. O aš tylėjau ir nesikišau. Leidau jam pačiam susivokti, kur geriau jaučiasi.
Pamažu, žingsnis po žingsnio, man pavyko atplėšti jį nuo mamos sijono. Jie pradėjo mažiau bendrauti, daugiau rietis. Gudriai įpildavau alyvos į ugnį. Konfliktuose visada palaikydavau jį, o būsimą anytą tik tada, kai žinojau, kad pasinaudojus jos patarimais išeis visiška nesąmonė. Tais kartais galėdavau pasakyti: „Žinai, bet tu buvai teisus. Reikėjo daryti kaip tu siūlei“.
Kai tuokėmės, anyta raudojo nesavu balsu – net gėda buvo klausytis. Supratau ją, juk atėmiau ilgai augintą ir popintą sūnelį, kuris turėjo rūpintis vien tik ja. O dabar atsirado konkurentė. Ne tik atsirado, bet dar ir „perspjovė“.
Nors anyta siūlė pusę namo (ten būtume galėję gyventi po vestuvių), aš iš karto griežtai atsisakiau. Sakydama, kad ten gyvenant mudviem būtų sunkiau važiuoti į darbą, įkalbėjau vyrą pasiimti paskolą. Geriau mokėti bankui, negu gyventi su anyta.
Po vestuvių skubiai nustojau gerti kontraceptines tabletes ir, laimė, užkibau kone iš karto. Nėštumas buvo nelengvas, teko tris mėnesius praleisti gulomis, užkėlus kojas ant pagalvių. Visas vyro dėmesys buvo sutelktas į mūsų būsimą vaiką. Lakstyti pas mamą laiko neliko, o ir telefonu su ja susisiekdavo tik karts nuo karto.
Tada jis ir išmoko tvarkytis namus, įjungti skalbimo mašiną, gaminti maistą. Aš jam niekada ir dėl nieko nepriekaištavau, o tik gyriau ir dėkojau. Žiūrėjau į jį meilės ir dėkingumo kupinomis akimis. „Na, ir ką aš be tavęs daryčiau?“, – nepamiršdavau atsidūsti, imdama lėkštę pervirtų makaronų.
Užtat jo mamelė skambindavo dešimt kartų per dieną. Vis su priekaištais, vis su paverkšlenimais. Nesistebėjau, kai vyras nustojo į tai reaguoti.
Ruošiausi tapti mama. Skaičiau visą literatūrą, kurią pavyko rasti. Kalbėjausi su draugėmis, kurios turi vaikų ir jau ne kartą gimdė. Kai pasaulį išvydo mūsų sūnus, anyta atlėkė, norėdama pamokyti naujai iškeptą mamą savo motinystės paslapčių. Bet neturėjo kur snapo įkišti.
Savo naujagimio nebijojau. Ramiai keičiau sauskelnes, o vaikui suslogavus, panika manęs neištikdavo. Patarimų klausiau tik gydytojos ir nieko daugiau. Be to, tuojau pat, nuo pirmųjų dienų, pradėjau vaiko priežiūra dalintis su vyru. Rūpinomės savo kukuliu drauge.
Vyras pažiūrėjo į mane, pamatė, kad vaikas – ne avižinis sausainis: maudomas nesuskys, o paimtas į rankas nesutrupės. Todėl mielai perėmė dalį rūpesčių. Matyt, pradėjęs rūpintis bejėgiu vaiku, jis galutinai atsikratė priklausomybės nuo savo mamos. Tada pasijuto tikru vyru, stipriu saugotoju ir globėju. Koks ir turėtų būti.
Gyriau savo brangiausiąjį be saiko. Pažinęs kūdikio priežiūros ypatumus, išdrįsdavo mamai atrėžti: „Nesikišk, aš pats žinau ką darau“. Galų gale mes priėmėm netradicinį sprendimą: aš išėjau dirbti, nes uždirbu daugiau, o jis liko namie su vaiku ir pasiėmė vaiko priežiūros atostogas. Buvo pats krizės įkarštis, tik aš galėjau šeimai užtikrinti būsimas pajamas. Išlėkiau į darbą, o vyras liko namuose, su keturių mėnesių kūdikiu.
Dabar manau, kad tai buvo pats geriausias mūsų gyvenimo sprendimas. Vyras pabuvo namų šeimininkės kailyje metus, suprato ką reiškia visą dieną tvarkytis, kai rezultatų net nesimato, gaminti maistą ir džiaugtis tik apsiseilėjusio kūdikio kompanija.
Nuo tada, nors sūnus jau lanko mokyklą, vyras padeda man namuose. Mes nesiriejam dėl buities darbų. Nėra ko rietis – viskuo visada pasidaliname. Kuris pirmasis grįžta į namus, tas ir grindis šluoja. Anyta, žinoma, per miegą sapnuoja, kaip jį susigrąžinti atgal į namus. Žinau, nes ne sykį yra tą siūliusi. Bet mes su vyru tik tyliai iš to pasijuokiam.
Aš vis dar nekeliu jam skandalų, vis dar jį giriu. O priekaištauti ir lyginti smegenų vingius – čia jau anytos dalia. Ji taip ir neatsisakė šio įpročio. Tik iki šiol nesupranta, kaip jos sūnelis ėmė ir išslydo iš po pado.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų rugsėjo 17 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
