Bet apie viską iš pradžių.
Susirgau vėžiu. Netikėtai. Ko gero, kaip ir visi mano likimo draugai. Kadangi nesu ta, kuri apie mediciną nenusimano nieko, puikiai supratau, kas tai, kas manęs laukia ir ko galiu tikėtis.
Atrodė, kad į medikus kreipiausi pačiu laiku, tik pastebėjusi galimus piktos ligos simptomus. Man buvo diagnozuota 1 A stadija. Džiaugiausi, kad tai pati pradžia ir kad pasveikimas ranka pasiekiamas. Tačiau, matyt, Dievas man buvo numatęs kitą planą – šiuo metu mano 1 A stadija pavirto į 3 B, na, kitaip sakant, beveik 4.
Kaip kad kartais nutinka, chemoterapija nebuvo veiksminga. Manyje gyvenusi piktoji ląstelė nusprendė išplisti. Šiuo metu man skirta kitokia chemoterapija, kuri yra patvirtinta ligonių kasų ir yra kompensuojama. Ar ji man bus veiksminga – niekas nežino. Pirmiausia reikia išbandyti ir tuomet nutarti.
Bet juk reikia turėti viltį. Nes tik ji mus, sergančius, veda į priekį ir padeda tikėti, kad galbūt kada nors kas nors supras ligonį ir ieškos veiksmingo gydymo, o ne tik valdiškai laikysis patvirtinto scenarijaus. Ir kad kada nors paprastas mirtingasis turės galimybę teisę į veiksmingą ir įvairiapusį gydymą, o ne tik į palaikomąją chemoterapiją „dėl šventos ramybės“.
Esu tikra, kad ir Jūs, tie, kurie susiduriate su šia liga, domitės, ką valgyti, kad mažiau kenktų, kokias žoleles gerti, kad labiau padėtų, kokie vaistai yra prieinami ar įmanomi gauti, kad tik kiek apmalšintų įsisiautėjusią ligą.
Kartais kyla ir daug abejonių, ar tikrai viskas buvo padaryta gerai. Juk po pradinės stadijos (po kurios nebuvo jokios chemoterapijos, nes, pasak gydytojo, visame pasaulyje tokios praktikos nėra), po sudėtingų operacijų ir po beplintančios ligos gydymo – jokio pagerėjimo, atvirkščiai, tik ligos progresavimas.
Kadangi moku ir vis dar galiu skaityti, rašyti ir domėtis, nusprendžiau paprašyti savo gydančios įstaigos atsakyti, ar tikrai viskas buvo padaryta taip, kaip reikia. Paklausti, ar jau nebėra galimybių.
O galbūt yra nors maža viltis ištrūkti iš užburto, valdiškai patvirtinto chemoterapijos vaistų rato? Ir galbūt yra nors menkiausia galimybė pasiekti taip giriamus ir užsienio literatūroje liaupsinamus vaistus, kurie, kaip teigiama, žymiai padidina galimybes išgyventi ilgiau?
Taigi, sudėjusi savo mintis ant popieriaus lapo, prašydama pasidomėti mano situacija, keista ligos eiga ir surasti galimybių veiksmingam gydymui, pasiryžau tą popieriaus lapą išsiųsti mane gydžiusiai įstaigai. Tikėjausi, kad gausiu valdišką atsakymą, kad mano gydymas buvo toks, kaip reikia, ir kad viskas buvo atlikta pagal taisykles arba tiesiog jokio atsakymo.
Ir štai pašto dėžutėje atsakymas. Jame parašyta, kad mane kviečia konkrečią valandą ir kad manęs lauks specialistų komanda, kuri suteiks man informaciją apie veiksmingą gydymą. Net nustėrau... Sureagavo! Neteisinga vyraujanti nuomonė, kad pacientas gydytojui tik statistinis vienetas – gydytojai rūpinasi savo pacientais.
Susiruošiau specialistų komandos konsultacijai. Atvykau apie 20 minučių ankščiau, kad manęs netektų laukti specialistams. Juk jų darbas įtemptas ir laikas brangus – geriau jau aš jų palauksiu. Atėjo rašte nurodyta valanda, praėjo dar pusvalandis – pasidarė neramu: nei vieno specialisto, tiesiog tuščias nurodytas kabinetas.
Sunerimusi, kad galbūt kažką ne taip supratau, paklausiau artimiausio skyriaus darbuotojos, ar teisingą kabinetą susiradau. Ji paskambino telefonu ir netrukus atėjo mane gydęs daktaras. Atsimenu, dar pagalvojau – nejaugi bus taip, kad atliktų paslaugų tinkamumą tirs tas pats gydytojas, kuris mane ir gydė? Pasirodo, taip.
Paaiškinęs, kad įvyko nesusipratimas, gydytojas pradėjo rinkti kompetentingų specialistų komandą, kuri, pasak rašto, turėtų konsultuot mane dėl gydymo galimybių. Dėkoju Dievui, kad gydytojas savo mobiliojo telefono pokalbių garsą buvo nusistatęs, ko gero, garsiausiu rėžimu. Gal ir negražu klausytis svetimų pokalbių, tačiau, matyt, jau taip buvo Dievulio „suriktuota“.
Komandą pradėjo rinkti nuo chemoterapijos skyriaus vedėjos. Jai stengėsi maloniu tonu paaiškinti, kas atvyko, kodėl atvyko ir kad kažkas iš administracijos laiku jų neinformavo, kad kažkas atvyks. Girdėjau, kaip kitame mobilaus telefono „laido“ gale chemoterapinio skyriaus medikė nepatenkintai niurnėjo. Gydytojui garsiai pamąsčius, kad galbūt reikėtų pasikviesti ir kardiologą (mat mano širdelė sunkiai veikia), vedėja, matyt, neištvėrė, cituoju: „O psichiatro jai nereikia???“
Pasidarė aišku, kad galbūt net neverta eiti į tą specialistų konsultaciją. Nes gydytojų požiūris jau akivaizdus. Matyt, parašiau prašymą dėl galimo gydymo, tą prašymą nuleido „iš viršaus“, ir specialistų komanda privalėjo atlikti formalumą. Viskas paprasta.
Na, bet save padrąsinau ir vis tik nuėjau. Neištvėriau nepatikinusi vedėjos, kad psichiatro man nereikia, bent jau kol kas. Nežinau, ar jai bent pasidarė nesmagu dėl to, ką pasakė kolegai, bet akivaizdu, kaip ji apie sunkiai sergančius žmones kalba su savo kolegomis, kai galvoja, kad pacientai jos negirdi...
„Konsultacijos“ metu jaučiausi lyg nusikaltusi dėl to, kad drįsau susirgti, ir be galo kalta dėl to, kad išdrįsau domėtis man taikytu gydymu ir galimybėmis gydytis toliau. Juk esu savo kūno šeimininkė (kol kas) ir turiu teisę žinoti, kas su manim buvo daroma, ar buvo daroma taip, kaip reikia, ir ką daryti toliau.
Ar gavau atsakymus? Taip, gavau vienintelį – laukti ir žiūrėti, kaip padeda šis antrasis gydymas.
Jau laukiau, kai kreipiausi su pradine stadija, ir kai sakė laukti ir pasitikrinti vėliau. Jau laukiau, kai atvykau dar prieš patikrinimą su skausmais. Jau laukiau, kai nustatė, kad menka stadija išplito, laukiau visą chemoterapijos kursą, laukiau, kol ataugs plaukai, laukiau kelių sudėtingų operacijų, laukiau gydymo, kuris man nepadėjo, laukiau kito gydymo. Bet dabar jau laukti bijau, nes noriu domėtis, noriu žinoti, kas vyksta, noriu ieškoti galimybių.
Galvodama apie tai „konsultacijos“ metu, matyt, garsiai pagalvojau: „Gal Dievas padės ir pasveiksiu nuo šio dabar taikomo gydymo?“ Tačiau chemoterapijos skyriaus vedėja suskubo mane patikinti: „Nepasveiksit, tikrai nepasveiksit“.
Taigi, mielieji likimo draugai, nes, ko gero, mane supras tik tie, kurie turėjo reikalų su šia klastinga liga. Pasirodo, domėtis gydymu ir ieškoti galimybių pasveikti yra durnystė. Ir Jums padėti gali tik psichiatras.
O mielai chemoterapijos skyriaus vedėjai norėčiau pasakyti, kad jokiais būdais nelinkiu prisijungti prie šios ligos išrinktųjų, bet niekas negalime būti tikras dėl to, kas mūsų laukia. Ir jei, neduok Dieve, Jums taip nutiks ir jei bandysite rasti sau nors menkiausią išsigelbėjimą, kažkur giliai širdyje norėčiau, kad Jus nusiųstų pas psichiatrą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
