Šiandien džiaugiuosi, kad posakis „Lazda turi du galus“ pasitvirtino ir ši įmonė jau nebegali skriausti keliautojų.
O mano istorija prasidėjo nuo to, kad nebeliko laiko patiems organizuotis kelionės į kalnus. Taigi nors žinojome galimą riziką ir gana blogą įmonės reputaciją, su draugu nusipirkome kelionę į Gruzijos kalnus.
Už dešimties dienų kelionę sumokėjome po 370 eurų. Be to, buvo nurodyta, kad už maistą dar reikės mokėti atskirai. Taip pat papildomai nusipirkome lėktuvo bilietus, kurie į minėtą kelionės kainą nebuvo įskaičiuoti.
Kelionių organizatoriaus atstovė tik paraginta iš neoficialaus įmonės elektroninio pašto atsiuntė kelionės sutartį. Beje, ji buvo be jokių parašų, jokių serijos numerių ir jokių antspaudų. Kilo klausimas, ar tokia sutartis išvis turi juridinę galią. Bet, bala nematė, nebuvo laiko į tai gilintis.
Artėjant išvykimo laikui, pašto dėžutė tylėjo. Na, nieko, ne pirmas kartas kalnuose, man viskas aišku, visą įrangą turiu, papildomos informacijos kaip ir nereikėjo.
Tačiau galvojau, ar tikrai į šią kelionę vykstantys asmenys yra ne naujokai ir puikiai žino, kokių daiktų reikia, koks kuprinės svoris, kokį maistą pasiimti? Likus kelioms dienoms iki kelionės agentūra atsiuntė laišką su reikalingų daiktų sąrašu.
Kelionė prasidėjo laukimu oro uoste ir kalnų vadovų vėlavimu. Atrodo, kad pusvalandį. Kažkaip keista suvaryti žmones 3 valandą ryto, kad jie lauktų savo vadovų.
Nusileidę Kutaisyje nustebome išvydę gana seną autobusą be kondicionieriaus. Laimė, keli langai buvo atidaryti. Tuo metu Gruzijoje, konkrečiai Kutaisyje, buvo apie 40 laipsnių karščio.
Taigi per tą šutrą visą dieną ir keliavome į Kazbegio (Stepancmindos) miestelį melsdami, kad kuo greičiau pradėtų leistis saulė. Per patį vidurdienį važiuojant autobusu atrodė, kad smegenys išsilydys, visi žmonės buvo siaubingai suprakaitavę, trūko oro ir norėjosi, kad ta kančia kuo greičiau baigtųsi. Tokia būsena buvo pavojinga sveikatai, jaučiau, kad tuoj apalpsiu.
Pamenu, kažkuriuo metu viskas atrodė tarsi blogas sapnas, buvo sunku suvokti, kad tai realybė, už kurią sumokėjau pinigus. Užuot grožėjusis vaizdais pro langą, turėjau nuolat stebėti, kaip jaučiasi mano draugas, nes jis negali pakelti didelio karščio. O čia net man, mėgstančiai šilumą, ištverti tokias sąlygas buvo didesnis iššūkis, negu užkopti į Kazbeko viršūnę.
Kad mano draugas itin jautrus karščiui, jau prieš kelionę buvome įspėję „Ditmos projektus ir Ko“, konsultavomės, ar apskritai tokiam žmogui verta vykti į šią šalį tokiu metų laiku.
Vakarėjant autobusas sustojo šalikelėje. Prie mūsų privažiavo visureigis su keliais vyrais. Pasirodo, gidas ir vairuotojas nerimavo, ar pavyks pasiekti kelionės tikslą, todėl nutarė pakeisti kažkokį autobusui sklandžiai važiuoti reikalingą dirželį.
Valio! Košmaras baigėsi! Jau vėlai vakare pasiekėme nakvynės vietą. O ji – tai žmogaus namas. Du kambariai. Viename jų – dušas, tualetas ir 14 lovų. Mums pasisekė labiau – miegojome keturių lovų kambaryje su dušu ir tualetu. Nesitikėjau rūmų ar viešbučių su žvaigždutėmis, bet ir nemaniau, kad nakvoti visiems kelionės dalyviams teks dviejuose kambariuose.
Pridursiu, kad nesu labai lepi, teko nakvoti įvairiomis sąlygomis ir matyti pačių įvairiausių viešbučių, netgi tokių, kurių tikrai viešbučiu nepavadinsi. Taigi stebuklų nesitikėjau, bet ekonominės klasės ir kondicionieriaus už tokią sumą, kurią sumokėjome agentūrai, tikrai norėjosi.
Atėjo laikas, kai pradėjome žygį į kalnus. Nenoriu kaltinti gidų, tačiau jų profesionalumas, informacijos teikimas man jau pirmą dieną nekėlė pasitikėjimo. Per žygį buvo daugybė situacijų, kurios tai patvirtino. Vertinti tikrai galiu, nes šis žygis man nebuvo pirmas ar antras.
Žygio vadai ignoravo ir net nebandė spręsti autobuso problemos, nors matė, kaip jaučiamės, ir girdėjo mūsų skundus. Kad ir kaip būtų, dalis keliautojų pasiekėme viršūnę ir sėkmingai nusileidome į apačią. Tiesa, viršuje palikome krūvą užsitempto maisto, už kurį buvome sumokėję. Agentūra, kuri tiek metų organizuoja keliones į kalnus, nesugebėjo tinkamai numatyti, kiek reikia maisto 6 dienoms kalnuose. Buvo pikta! Negalėjau tuo patikėti.
Nusileidus paaiškėjo, kad vėl turėsime sėsti į tą patį vos klibantį autobusą ir važiuoti dar didesnį atstumą. Pradėjome reikšti nepasitenkinimą. Tuomet atsistojo gruzinas, kuris viską organizavo, buvo mūsų vietinis gidas miestuose, ir pareiškė: „Jūs džiaukitės, kad dar tokiu autobusu važiuojate. Neįsivaizduojate, už kokią sumą Edita man liepė jus ir pamaitinti pusryčiais, ir vežioti, ir apnakvindinti. Čia dar labai gerą autobusą gavau.“
Tuomet visi nutilome ir supratome, kad buvome žiauriai apgauti ir kad mums košmaru virtusi kelionė smarkiai papildė „Ditmos projektų ir Ko“ savininkų kišenę.
Toliau tęsėme ilgą ir karštą kelionę iš Kazbegio į Batumį. Mano draugui ištverti sekėsi sunkiai, nuo karščio jam ėmė streikuoti skrandis.
Galų gale, kai išvažiavome į autostradą, autobusas vos riedėjo. Beje, spidometras neveikė, bet spėjome, kad greitis turėjo būti ne daugiau kaip 60 km per valandą. Visi sunerimome ir ėmėme svarstyti, kada gi tas autobusas suges. O stebukle, mūsų įtarimai nepasitvirtino – jis nesugedo.
Beje, programoje buvo numatyta plaukti kalnų upe. Labai laukiau šios pramogos ir tikėjausi, kad ji nors šiek tiek atgaivins. Bet kai pradėjome klausinėti, kada plauksime, gidas pareiškė, kad jau pravažiavome tą vietovę ir jokio plaukimo nebus.
Atvykus į Batumį dužo dar viena viltis nakvoti bent kiek geresnėje vietoje su kondicionieriumi ar ventiliatoriumi. Kadangi kurortas prie Juodosios jūros, klimatas labai drėgnas.
Mus vėl apnakvindino kažkokiame užkampyje, miesto pakraštyje. Bet kai kurie jau džiaugėsi, kad kambaryje nakvos po keturis. Tiesa, dušai ir tualetai buvo bendri ir jų iš viso gal buvo apie tris ar keturis.
Kitaip tariant, vėl nieko gera. Maža to, vienas iš kartu keliavusių žmonių vos įžengęs į kambarį rado prišlapintą lovą... Mes su draugu jau nebenorėjome grįžti į Kutaisį (iš ten buvo mūsų skrydis į Vilnių) vėl tuo pačiu autobusu. Tiesiog nesinorėjo net pagalvoti, kad teks dar kartą kęsti tą siaubą ir kankintis. Nuėjome į autobusų stotį, nusipirkome bilietus pirma įsitikinę, kokiu autobusu važiuosime.
Tai buvo gana naujas mikroautobusas su kondicionieriumi, švariomis sėdynėmis ir kitokiais privalumais. Taigi į Kutaisį nusigavome savarankiškai ir už tokią maždaug dviejų valandų kelionę tesumokėjome po 10 larių (apie 3–4 eurus). Mūsų gidas dar pasipiktino, kad buvome apgauti – esą už tokią sumą keliaujama gerokai toliau. Taigi peršasi išvada, kad turbūt mūsų autobusas tekainavo geriausiu atveju šimtą, gal porą šimtų eurų.
Beje, per visą kelionę už vakarienes ir pietus mokėjome papildomai. Maistas visuomet buvo labai skanus ir jo buvo daug, bet kai kurios vietos buvo labai prastos. Ne sykį pasijutau tarsi vargeta, kuri sumokėjo agentūrai visai nemažą sumelę ir dabar priversta valgyti kažkokiose skylėse.
Į paskutinę nakvynės vietą po vakarienės važiavome jau sutemus. Patekome į kažkokius sodus mėgindami šiaip ne taip išvažiuoti siaurais keliukais. Išlipę vėl supratome – nakvosime žmogaus namuose. Gerai tik tiek, kad tas žmogus buvo gana pasiturintis ir namai buvo labai gražūs.
Net gavome po atskirą kambarį. Bet man tereikėjo viena – ventiliatoriaus, kad turėčiau kuo kvėpuoti ir nereikėtų miegoti šlapiai, tarsi būčiau tik ką išėjusi iš dušo. Dalis žmonių atsikėlę rytą atrodė kaip zombiai – buvo labai karšta ir jie nesudėjo nė bluosto.
Kelionės pradžioje dar kai kurie žmonės mėgino nekreipti dėmesio į vienokius ar kitokius nepatogumus, tačiau pabaigoje jau visa grupė keikėsi ir koneveikė įmonę, kuri mums vietoj puikių atostogų užkūrė tikrą pragarą.
Pikčiausia buvo dėl to, kad sumokėjome padorią sumą, už kurią tikrai buvo galima gauti ir gerą autobusą, ir padoresnes nakvynės vietas, bet to negavome. Šiandien jau džiaugiuosi, kad ši įmonė nebeapgaudinės žmonių. O sau pasižadu niekada savo atostogų nepatikėti organizuoti kokiai nors įmonei.
Tikrai verta pačiam skirti šiek tiek laiko ir viskuo pasirūpinti arba rinktis tik labai patikimus žmones, kurie tai padarytų už jus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
