Kada pati sirgau, nebeprisimenu. Sirgau oficialiai. Visados galima prisiryti vaistų ir varyti darbe už tris, net už keturis,
nelygu ko iš tavęs reikalauja. Pamenu, rydama antibiotikus vaikščiojau į darbą su su plaučių uždegimu ir nieko.
Išgyvenau – ne aš pirma, ne aš paskutinė.
Bet su vaiku to padaryti neįmanoma. Jam ketveri. Susirgusiam reikia mamos, kuri slaugytų ir rūpintųsi, būtų šalia.
Jaučiuosi suirzusi ir amžinai kalta. Beveik kyla noras pulti ant kelių ir pradėti viešai atsiprašinėt, kad prisigimdžiau ir
dabar visur ir visada keliu problemas.
Savaitė darželyje – dvi savaitės namie. Darbe į mane šnairuoja lyg į raupsuotąją. Kai reikia skambinti ir pranešti, kad šį pirmadienį vėl imsiu nedarbingumą, dreba ir rankos, ir kojos.
Man vis dažniau primenama, kad nepakeičiamų nėra, o darbo už mane niekas nepadarys. Viršininkė demonstratyviai nesisveikina, praplaukia pro šalį priekaištingai suraukusi lūpas.
Jei vaikas tik suslogavo, bet dar nekarščiuoja, bandau tyliai prasmukti su juo į darželį. Mikliai nurengiu, atsibučiuoju ir,
palydėjusi iki grupės durų, sprunku lyg nusikaltėlė. Nes snargliuoti ar kosintys vaikai grupėje nepageidautini.
Pasiimdama stengiuosi nežiūrėti auklėtojai į akis. O ji nepasikuklina priminti, kad maniškis ir vėl su sloga, kad kitos
mamos skundžiasi. Kad vėl atvedus „tokios būklės“ vaiką, teks grįžti ir vestis jį į namus.
Tyliai maunu sūnui batukus, veduosi namo ir tikiuosi, kad per naktį įvyks stebuklas. Kad jis pabus sveikas. Kad nereikės eiti dėl slogos į polikliniką, kur besistumdydamas sergančių eilėje, sūnus tikrai pasigaus ką nors daug blogesnio.
Kad po to nereiks aiškintis viršininkei drebančiu balseliu ir prašytis nors keleto dienų. Nors tiek, kad nukristų temperatūra. Nereiks neužtikrintai žadėti, kad nuo pirmadienio tikrai ateisiu į darbą.
Bijau žiūrėti terapeutei į akis. Kai ji primygtinai siūlo vaiką dar palaikyti namuose, kad neatkristų, o aš atsisakau,
galima išskaityti rūpestingos gydytojos akyse priekaištą „bloga mama“. Lyg jo nemylėčiau. Lyg man nerūpėtų mano vaiko sveikata.
Galvoje sukasi daugybė klausimų, o pagrindinis – kur jį man palikti? Noriu tai išrėkti, bet taip ir neišdrįstu.
Neišdrįstu pasakyti, kad rytoj į darbą reikia būtinai. Nes kitaip niekas su manimi nesiterlios. Dėl vaiko sirguliavimo iš darbo niekas oficialiai neatleis, juk mus, mamas, taip saugo įstatymai. Tik realybė kitokia. Jei norės atleisti, ras būdų išspirti, neminėdami pagrindinės priežasties.
Tikriausiai būsiu apšaukta tikra pabaisa, bet prisipažinsiu. Būna ir taip, kad po ligų maratono, vėl pamačiusi keliais
laipsniais pakilusią temperatūrą ir blizgančias akytes, neskambinu nei į darbą, nei į polikliniką. Prigirdau vaiką karštį
mušančių vaistų ir vedu į darželį.
Palikusi visą dieną sėdžiu lyg ant adatų, viskas krinta iš rankų. Suskambus telefonui, širdis apmiršta: o jei pastebėjo? Jei išsikvies? Juk rytoj šeštadienis, gal pavyks jį išslaugyti per savaitgalį? Man reikia atidirbti tik vieną dieną, tik šiandien!
Aš negaliu prarasti darbo, niekaip negaliu. Be mano atnešamų pinigėlių iš vyro atlyginimo mes neišgyvensim. Ir taip vos tempiam nuo algos iki algos, o rasti kitą darbą mažame provincijos miestelyje tolygu stebuklui. Juo labiau, kad neoficialiai visi žinos, kodėl mane atleido.
Bandėm vaiko ligas dalintis su vyru, išėjo nei šis nei tas. Jo darbdaviai taip pat nešokinėja iš džiaugsmo, turėdami, pasak jų, „nepatikimą“ darbuotoją. Anksčiau burdavo – pažiūrėk, kiek laukiančių eilėje į tavo vietą, dabar pakeitė plokštelę – tuoj atsiras, kas dirba ir be tavęs.
Draugės bando guosti: tai pasibaigs, vaikai serga ir iš to išauga. Ateis laikas, jis galės likti vienas namuose ir tu
apsiribosi tik skambučiais, kad sužinotum, kaip jis jaučiasi. Mes visos tai perėjom. Tereikia išlaukti...
Bet atleidimu man grasinama dabar. Vaiką rengti, maitinti, pirkti jam žaislus ir knygas reikia dabar. Paskolą už butą mokėti reikia dabar. Komunalininkams reikia mokėti dabar.
Todėl bijau net imti į rankas termometrą. Todėl 37,2 – man pats baisiausias skaičius pasaulyje.