Norėjau prie to prisiderinti. Išmokti skubėti, nevėluoti. Norėjau būti tikra sostinės gyventoja. Nepavyko, teko išeiti iš pirmųjų studijų ir grįžti atgal į tėviškę bent pusmečiui. Gėda, bet ką padarysi.
Įstojau studijuoti kitur ir grįžau į sostinę. Jau, regis, pasitaisiau ir supratau, kad moku gyventi savarankiškai ir prisiderinti prie visuomenės. Maniau, jog va, dabar tampu sostinės tempo mergina.
Galvojau, jog galiu savo žavesiu patraukti bet kurį vaikiną, nes savo miestelyje visi buvo daugiau ar mažiau žinomi. Tačiau ir vėl aš čia stipriai klydau... Taip, galbūt aš buvau išskirtinė savo charakteriu ar šypsena, tačiau bėgant laikui suvokiau, kad aš nebe savam miestelyje, o didmiestyje, kur tokių yra begalės. Čia visi savotiški, visi savotiškai gražūs. Ir nemanykite, kad aš bandžiau kelti save virš visko, aš tiesiog norėjau būti kitu žmogumi.
Taip bėgo mano gyvenimas, jei jį taip galima vadinti, sostinėje. Mokiausi, dirbau ir mačiau, kaip mano buvusios bendraklasės atšoka savo vestuves, kitos jau laukiasi pirmųjų atžalų, o aš – kaip viena, taip viena.
Pasinėriau į visuomeninę veiklą, lankiausi kine, teatre, koncertuose, festivaliuose, knygų mugėse, parodose, žodžiu – visur. Galvodama, jog viskas turėtų vykti savaime, tačiau to nebuvo. Tapau laisva, pavydžia moterimi.
Taip buvo iki vienos visai atsitiktinos pažinties ir visai netradicinėje vietoje. Žinau, jog dabar galite galvoti, kad ta netradicinė vieta gali būti bet kur... O mes, pasirodo, matėmės daug kur, tačiau aš nežinojau, kad tai jis, o jis nežinojo, kad tai aš... Viskas prasidėjo rugpjūčio pradžioje Dzūkijos krašte, prie Merkio upės. Mes susitikome dideliame būryje žmonių, pasisveikinome, sužinojome vienas kito vardą ir tiek tos pažinties... Galų gale mes visai atsitiktinai susibičiuliavome visiems gerai žinomame „Facebook'e“.
Tęsinys toks: aš planavau ieškotis kitos gyvenamosios vietos. Taip bebendraujant, išsiaiškinau, kad ir jis mielai kraustytųsi į Vilnių. Po poros savaičių radau naują plotą, kur planavau persikraustyti, prisiminiau mūsų pokalbius ir pasiūliau nuomotis kartu su manim ir dar vienu nuomininku. Taip ir padarėm. Persikraustėm, bendravom kaip draugai, kolegos, kambariokai, kol vieną dieną man neužėjo „skalbiamoji“.
Čia mano gyvenimas prasideda kaip filmas.
1 diena
Atsikėlusi iš ryto suvokiu, kad naujame bute reikia įvesti šiokią tokią tvarką, reikia tvarkytis, skalbti ir viską šveisti. Naujasis bendranuomininkis išvažiuoja į darbą, o aš lieku mūsų „disneilende“ tvarkyti visų sumestų daiktų.
Nukabinu užuolaidas ir kaip moteris skubu skalbt, tvarkyt. Tuomet reikėjo viską išdžiaustyti. O kur, jei balkonuose vietos mažoka 4 kambarių užuolaidoms? Tuomet viskas buvo pradėta džiauti naujojo „butoko“ kambaryje, jam pranešus. Žinoma, buvau naivi, manydama, kad viskas išdžius greitai.
Grįžęs jis pamatė drėgną kambarį ir uždavė klausimą, apie kurį nebuvau net pagalvojusi: „O tai visgi kur miegosiu aš?“
Žinoma, su mano charakteriu ir nieko nesitikėjimu (nes minties net nebuvo....), pasakiau: „O dabar pasiimi savo patalynę ir šiąnakt miegok pas mane.“ Taip ramiai ir be jokio streso jam pasiūliau. Logiška – mano lovoje, bet atskira antklodė, todėl nieko baisaus. Pirma naktis išmiegota.
2 diena
Žinot, yra pasakojimas: „Važiavo žmogus vežimu prikrautu žuvies. Ant kelio pamatė gulinčią lapę. O ši ir sako: „Žmogau, leisk įsidėti vieną kojelę į tavo vežimą...“ Po to sekė antra, trečia, ketvirta iki kol visa lapė įlipo. Tai va taip prasidėjo mūsų antroji diena.
Naujasis bendranuomininkis, suvokė, jog visiems jo suvežtiems drabužiams kambaryje nėra spintos, tuomet vėl pasiūliau, kol perstumdysim spintas, drabužius laikyti manojoje. Taip jo ir mano drabužiai atsidūrė vienoje spintoje.
3 diena
Aš esu veikli moteris – pažintys, susitikimai, vakarėliai. Tačiau suvokiau, kad šį kartą viena visko neaprėpsiu ir paprašiau naujojo kaimyno pagalbos – pavėžėti mane į renginį. Jis taip ir padarė. Tik jau po šito nesupratau, kuris kuriam patikom ir nuo kada, nes grįžom namo įsišnekėję apie viską: gyvenimą, rūpesčius, slegiančias problemas.
Tą patį vakarą abu atsigulėme į mano lovą po atskiromis antklodėmis. Nepagalvokit, nieko nebuvo – ačiū mamai, kuri išmokė gerbti save ir savo kūną. Jis džentelmeniškai paklausė, ar gali mane apsikabinti.
Tą vakarą mes apsikabinome ir iki šiol vienas kito nepaleidžiame. Galbūt todėl, kad man jau nebereikia išpopintų berniukų, kurie darosi „selfius“ ir demonstruoja raumenis? Nieko nesakau, tai gražu, bet aš jau noriu savo gyvenimo su vyru, kuris dėmesį man parodo ne girdamasis savo automobiliu, nešdamas gėles ar kavą į lovą, o savo jausmais, atvirumu ir pasitikėjimu.
Ačiū visiems tiems, kurie mane mokė ir auklėjo, kokio man vyro reikėtų, o koks man netiktų. Man atrodo, aš radau savo vyrą, o jis rado mane. Aš įsimylėjau, o jis, pasirodo, tai pajuto pirmasis.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
