Kūdikio mama parodė tobulo kaip A. Jagelavičiūtės gyvenimo kainą

Tobulas gyvenimas kartais atrodo ranka pasiekiamas. Ypač, kai jo pavyzdį demonstruoja garsūs ir sektini žmonės. Bet jie neužsimena, kokia gali būti tokio gyvenimo kaina.

Niekas neperspėja, kiek pastangų viskas gali kainuoti. Ypač, jeigu nesi Jagelavičiūtė.<br>lrytas.lt koliažas
Niekas neperspėja, kiek pastangų viskas gali kainuoti. Ypač, jeigu nesi Jagelavičiūtė.<br>lrytas.lt koliažas
Tomis dienomis, kada dirbu namuose, jokiais „niurkymais“ neužsiimu.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Tomis dienomis, kada dirbu namuose, jokiais „niurkymais“ neužsiimu.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Iš tikrųjų „Facebook“ matomas jos gyvenimas idealus: vaikas, vyras, darbas, kulinarija, stilius, tvarka, net vakarėliai...<br>D.Umbraso nuotr.
Iš tikrųjų „Facebook“ matomas jos gyvenimas idealus: vaikas, vyras, darbas, kulinarija, stilius, tvarka, net vakarėliai...<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

G.P.

Oct 3, 2015, 11:31 PM, atnaujinta Oct 12, 2017, 1:22 AM

Neseniai rašiau, kad užteks drabstyti purvais Agnę Jagelavičiūtę – taip tarsi viešai prisipažinau, kad esu jos gerbėja.  Iš tikrųjų „Facebook“ matomas jos gyvenimas idealus: vaikas, vyras, darbas, kulinarija, stilius, tvarka, net vakarėliai. Seniau maniau, kad ir man taip pavyks. Ypač žavėjausi, stebėdama jos pirmus kūdikio auginimo mėnesius, nes tuo metu jau pačiai buvo nedaug likę iki gimdymo.

Visą laiką buvau didelė kūdikio dienotvarkės fanė, todėl dar prieš gimdymą perskaičiau visas knygas ta tema. Ir kai vaikas gimė, stengiausi nuo pirmos dienos.

Visos pastangos sėkmingai žlugo. Jis rėkė kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą, kiekvieną migdymą. Aplankiau turbūt dešimt skirtingų gydytojų, perskaičiau krūvą literatūros... Vienintelis atsakymas: „Ai, jautrus, ai, išaugs.“

Išaugs ar neišaugs, bet gera mama aš noriu būti dabar! Kūdikiui dar tik pusė metų, o jau visus tuos mėnesius jaučiuosi nugyvenusi neteisingai. Ne taip. Ne pagal planą.

Norint, kad nebūtų miego problemų, reikėtų nesupti, o mokyti užmigt pačiam. Lengva pasakyti „mokyti“, o ką daryti, kai vaikas paguldytas klykia? Gydytojos siūlo leisti paverkti, o galiausiai užmigs. Negi jos mano, kad nebandžiau? Leidimas paverkti virsta raudojimu, šis – klyksmu, o klyksmas – isterija. Net su gražiausiais tikslais aš negaliu šitaip kankinti vaiko, todėl viskas baigiasi „užsupimu“. Ir, žinoma, miego problemom.

Norint, kad vaikas įprastų teisingai maitintis, negalima jo raminti maistu. Ir valgyti duot reikia nustatytomis valandomis. Šūdą, atsiprašant. Kai valgymo laikas 11 val., o riksmas prasideda jau 10 val., daugiausia ištempiu pusvalandį. Tada neapsikentusi pasiūlau buteliuką ir keikiu save, nes žinau, kad persivalgius pučia pilvą. Vadinasi, vaikas kankinsis ir laukia dar dvi valandos riksmo.

Kai A.Jagelavičiūtė parašė, kad su kūdikiu laikosi dienos režimo ir gerbėjos ją užsipuolė, diskusijoje ji neištvėrusi atsakė: „Gal jūs ką blogai darot, kad tie jūsų vaikai kaukia?“

Ta frazė sukasi ir sukasi mano mintyse. Ką aš darau blogai, kad mano vaikas kaukia? Kartais, išgirdus verksmą, norisi trenkti galvą į sieną. Nes esu mama ir turėčiau žinoti, kaip padėti, turėčiau viską sutvarkyti, o nesugebu.

Perskaičiusi apie mamos bėdas dėl darbo ir darželio, visai išsigandau. Žinau, darželis dar toli, bet jeigu ir man taip bus? Gerai, jeigu jau uždirbsiu tiek, kad galėčiau atsiimti vaiką iš grupės ir samdyti auklę, bet kas, jei ne? Darbo mesti tikrai nesiruošiu. Ir taip ilgai jo siekiau.

A.Jagelavičiūtė dažnai pabrėžia, kad kiekvienas gali pasiekti didžiulių aukštumų savo srityje, jeigu tik sistemingai joje dirbs. Stalius „su idėja“ per laiką gali tapti baldų pramonės magnatu. Tikiu,  bet parodykit man daugiau pavyzdžių!

Savo srity tobulėjimo siekiu kryptingai, nuo vaikystės. Maža būdama siuvau lėlėms drabužėlius, paauglystėje lankiau piešimą, studijavau akademijoje, praktiką atlikau lietuviškuose mados namuose, o vis dar negaliu pasigirti aukštais pasiekimais.

Dirbu svajonių darbo vietoje. Tiesa, bendravimo su klientais gerokai mažiau, negu bendravimo su kompiuteriu. To tikrojo tikslo dar nepasiekiau. Ir tai kiekvieną dieną meldžiuosi, kad manęs neišmestų. Nes pati matau, kad man dar mokytis ir mokytis, augt ir augt. O iš to, kiek įdėjau pastangų, kad čia atsidurčiau, jau galėčiau turėti pati savo mados namus. Jei turėčiau tam tinkamą, tvirtą charakterį. Tai yra, jei būčiau A.Jagelavičiūtė.

Dėl darbo irgi esu smerkiama. „Vaikas gi toks mažas, kaip tu dirbi?..“ – girdėjau ne iš vieno pažįstamo.

Kaip, kaip – sunkiai. Ne tik kad reikia pačiai viską suderinti, bet dar ir atlaikyti asilų, kurie bando įkišti savo trigrašį, spaudimą. Pažįstama linguoja galvą ir sako, kad jau ji tai tikrai bent iki ketverių metų bus su vaiku. Suprask, ji tai savo vaiką myli. Aš irgi myliu, būtent todėl ir stengiuosi, kad būtų už ką pavalgyti ir apsirengti.

A.Jagelavičiūtė rašė, kad kadangi dažnai dirba iš namų, gali nubėgti „paniurkyti“ vaiką, vos tik išgirdusi verksmą. Nesuvokiu, kaip tai įmanoma. Tomis dienomis, kada dirbu namuose, jokiais „niurkymais“ neužsiimu. Nežinau, kokią reikia turėti galvą, kad sugebėtum susikaupti abiems dalykams, todėl būdama užimta vaikui stengiuosi rodytis kuo mažiau – kad abu nesiblaškytume.

Sukantis tarp šitų dalykų, maisto gaminimas ar santykiai su vyru man atrodo išvis kosmosas. Tikiu, kad kitoms tai įmanoma, žaviuosi jomis, bet pati per keletą mėnesių nesu išvirusi nė dešrelės. Vos spėju greitomis suplakti mišinuką ar sutrinti bulvę. O paskui kitos žavisi: „Kaip greitai po gimdymo sulieknėjai!“ Arba: „Ir kada tu spėji dar ir pasidažyti?“ Atsakymas paprastas: sulysau, nes pamirštu valgyt ir negaminu, o gražiai atrodau, nes dažytis ir derinti rūbų keliuosi penktą ryto. 

Kalbant apie vyrą – šiuo atveju netgi kiek džiaugiuosi, kad esu vieniša, nes jeigu dėmesio dar reiktų skirti ir jam, turbūt neatlaikytų nervai.

Gal visa tai – charakterio problema? Viena mano draugė sako: „Nors jau daug š.. gyvenime perėjau, bet vis dar svajoju apie Karibus.“ O aš gyvenime už ją perėjau mažiau, bet nebesvajoju ne tik apie Karibus, bet ir apie Druskininkus.

Didžiausios dvi mano laimės: ta akimirka, kai vakare kūdikis nusišypso ir dar ta, kuomet suprantu, kad gerai atlikau kurią darbo užduotį. Jei abu šie dalykai įvyksta per vieną dieną, vakare padėkoju už ją visiems šventiesiems.

Aplinkiniai mato tik fasadą. Fasadą moters, kuri viską spėja, augina šaunų kūdikį, gerai atrodo, o savaitgaliais dar ir „išeina į žmones“. Ir taip, pati matau, kad suderinti visas sritis tikrai įmanoma. Gerai, kad žinomi žmonės tam rodo pavyzdį. Bet niekas neperspėja, kiek pastangų tai gali kainuoti. Ypač, jeigu nesi A.Jagelavičiūtė.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?