Kai į Lietuvą vasaros pradžioje dar net nebandė skverbtis saulės spinduliai, gavau progą išvykti trumpos komandiruotės į saulėtąjį Stambulą.
Mano kuklus viešbutis stovėjo labai vaizdingoje vietoje – prie pat įlankos krantinės, skalaujamos smaragdo spalvos vandens. Kadangi susitikimas, dėl kurio čia atskridau, turėjo vykti kitą dieną, nusiteikiau maloniam vakaro pasivaikščiojimui.
Tai buvo mano pirmoji išvyka į islamišką šalį, todėl tik vėliau supratau, kad kaip merginai, kuri vaikšto mieste viena, pasirinkau netinkamą garderobą. Pasivaikščiojimui išsirinkau paprastą, laisvai krintančią medvilninę suknelę iki kelių su pusilgėmis rankovėmis ir puikiai nusiteikusi nusileidau ir ėmiau žingsniuoti pakrante.
Žmonių buvo minios. Atrodo, tarp jų turėtum jaustis nepastebimas, bet užteko vos kelių minučių, kad pajusčiau deginančius vyrų žvilgsnius. Kone kiekvienas iš priekio ateinantis juodaakis – su mergina ar be – mane nužiūrinėjo taip, kad vos laikiausi rankomis neprisidengdama savo kaklo, kojų, krūtinės.
Supratau, kodėl. Daugelis moterų vilkėjo labai konservatyviai – su ilgomis kelnėmis, ilgarankoviais golfais, lietpalčiais (tai man atrodė baisiausia, nes buvo 25 ar 28 laipsniai šilumos), apsivyniojusios galvas skaromis. Daugiausiai jų rūbai buvo tamsių spalvų. O čia – išsišokėlė su žydra besiplaikstančia suknele. Norėjosi prasmegti skradžiai žemę.
Pora sušvilpimų pavymui ir aš jau drožiau atgal. Ką ten ėjau – beveik bėgau susigūžusi siauru šaligatviu kitoje gatvės pusėje, o ne plačia pakrantės alėja. Nors nesu vyrų komplimentų negirdėjusi šventoji, tokio dėmesio buvo gerokai per daug.
Grįžusi į viešbutį vos neverkiau – buvo gėda. Man atrodė, kad su ta suknele pasirodžiau kaip kekšė, kvailė, kad apsijuokiau. Taip ir pratupėjau vakarą balkone rūkydama. Atsistojusi nerūkiau, nes kai pabandžiau tai padaryti prie viešbučio, jaučiausi badoma dešimčių smerkiamų žvilgsnių.
Ryte atsikėliau nusiraminusi, įsisavinusi pamoką. Susiradau pačius kukliausius oficialius drabužius, nuvažiavau į susitikimą, o jam sėkmingai pasibaigus grįžau į viešbutį jau visai džiugiai nusiteikusi.
Kadangi kitą dieną turėjau išskristi, vėl turėjau laisvą vakarą. Nusprendžiau nekartoti klaidos – rinktis ilgas kelnes, platesnius marškinėlius, švarkelį. Ir eiti ne pasivaikščioti, o į kokį nors restoraną pavakarieniauti. Jaučiausi nusipelniusi šios dovanos.
Pasakyta – padaryta. Pro viešbučio langą jau išvakarėse buvau nusižiūrėjusi lauko restoraną. Jis stovėjo palei pakrantę, o nuo alėjos jį skyrė aukšta matinio stiklo siena. Kas viduj nesimatė, todėl tik dar labiau masino.
Prie įėjimo pamačiau stiklinį šaldytuvą su įspūdingomis žuvimis ir jūrų gėrybėmis lede, bet dar nesupratau, į kokio kalibro restoraną užėjau. Vos išvydusi laisvą staliuką nužingsniavau prie jo ir atsisėdau. Ir tik tada ėmiau dairytis.
Prie stalų sėdėjo išsipustę vyrai ir moterys. Priešingai, nei kitapus sienos, čia moterys vilkėjo prabanga tviskančius atvirus drabužius ir vieną po kitos rūkė cigaretes, ko prieš tai neteko pastebėti. Gal tik viena kita buvo prisidengusi plaukus.
Vyrai – su brangiais kostiumais, išpuoselėtais plaukais ir rankomis, pasitikintys savimi ir nematantys nieko aplinkui, tik savo stalo draugus. Visi – tiek vyrai, tiek moterys vaišinosi alkoholiniais gėrimais. Mintyse susikeikiau, kad vėl nepataikiau apsirengti.
Kai paslaugus padavėjas atnešė meniu, mano nerimas pasitvirtino. Mažiausia užkandžio kaina siekė per 10 eurų. O aš tai norėjau valgyti, o ne užkąsti! Stotis ir išeiti neleido išdidumas. Todėl nusprendžiau atskleisti padavėjui kortas.
Kai jis priėjo, aš ir sakau: „Man labai nepatogu, bet šis restoranas man per brangus. Gal galite man atnešti šitą pigiausią užkandį ir aš išeisiu?“
Iš pradžių padavėjas nesuprato, net pasilenkė arčiau manęs, kad galėčiau pakartoti. Kai jis pagaliau suvokė, pamačiau, kaip jo akyse užsižiebė linksmos ugnelės. Jis man raminamai nusišypsojo, pasakė, kad nebus problemų ir paprašė palaukti. Po kurio laiko grįžo su užkandžiu ir bokaliuku alaus. Kai pabandžiau prieštarauti, jis pasakė: „Nesirūpink“.
Na ir prasidėjo. Suvalgiau užkandį, tada jis man atnešė tuščią lėkštę. Netoli mano stalo sėdėjo didelė kompanija, kuriai patiekalus nešdavo dideliame dubenyje, iš kurio kiekvienam įdėdavo porciją. Prasukęs pro juos, padavėjas užbėgdavo ir prie mano staliuko ir įdėdavo porciją man.
Prisivalgiau visokių delikatesų, stebėdama jachtomis atplaukiančius ir išplaukiančius milijonierius restorano svečius, taip pat žiūrėdama į priešais sėdinčias dvi apvalutes drauges, vis drausminančias savo kišeninius šuniukus, kuriems buvo liepta sėdėti ant kėdžių kaip žmonėms.
Kai susiruošiau išeiti ir paprašiau sąskaitos, padavėjas numojo ranka – vaišina. Jam palikau tuos 10 eurų arbatpinigių. Tiesa, jis bandė pakviesti susitikti kitą vakarą, bet kai pasakiau, kad išvykstu, tiesiog palinkėjo geros kelionės. Jeigu nebūtų reikėję išvykti, o namuose nelauktų vyras ir du vaikai, tikrai būčiau ėjusi su juo į pasimatymą.
Tai štai kokių vyrų musulmonų aš mačiau vos per dvi viešnagės dienas – ir tamsuolių, nemačiusių moters su suknele, ir turtuolių, kurių nenustebintų striptizas ant stalo, ir tarp šių dviejų pasaulių gyvenantį padavėją, kuris taip entuziastingai pasiklydusiai panelei surengė šventę.
Ačiū jam ir visiems vyrams, kurie yra tokie, nepaisant rasės ir religijos.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
