Liepos 18-ąją ruošiausi su savo vyru darbo reikalais vykti į Lenkiją. Iki kelionės buvo likusios gal trys savaitės, kai aš sugalvojau liepos 1-17 dienomis pasiimti užtarnautas atostogas ir nuvažiuoti į gimtinę pasveikinti mamą su jubiliejumi, po to, kaip ir kasmet, pas uošvius kaime išsidrėbti prieš saulę.
Kaip tariau, taip ir padariau: liepos 2-ą dieną su Andriumi susikrovėme reikalingą mantą į kelioninį krepšį ir patraukėme geležinkelio stoties link. Tą savaitę saulė tiesiog kepino, tad traukinyje nuolat gėrėme vandenį, servetėle nuo veido valėmės prakaito lašelius, traukinio bilietais nuo savęs vijome karštį…
Kitą dieną visi važiavome į gamtą, prie ežero. Prie natūralaus gamtos kvapo prisidėjo šašlykų ir dešrelių aromatas. Prikimšę savo pilvus išsidrėbėme prieš saulę ant žolės. Aš nusprendžiau prieš kelionę į Lenkiją pasideginti, kad neatrodyčiau balta, tad nevengiau užmerkti savo akių – pasinėriau į sapnų karalystę. Pabudusi sužinojau, kad mano noras išsipildė – tapau gražiai įraudusi.
Traukiniu grįžtant į Vilnių, palydovė įjungė stiprų kondicionierių. Pajutau, kad labai nemaloniai šaldo mano dešinę ranką. Tik paslėpti nenumaldomai ledėjančių kojų nebuvo kur.
„Zuiki, jaučiu bus dešinės kojos uždegimas“, – nutariau.
„Kodėl taip sakai?“ – rūpestingai paklausė Andrius.
„Čia labai smarkiai pučia vėjelis. Jaučiu keistą, nemalonų jausmą“, – atsakiau.
„Tikėkimės, nieko nebus“, – paguodė vyras.
Tačiau atsitiko taip, kad man tą pačią dieną pradėjo skaudėti dešinę ranką. Prieš miegą ištepiau ją tepaliuku nuo uždegimo, bet tai nepadėjo – kitą dieną ranka pradėjo skaudėti dar labiau. Tą sekmadienį buvau be nuotaikos, tad daugiausia gulėjau lovoje ir žiūrėdama televizorių kantriai kentėjau dešiniosios rankos skausmus.
Pirmadienį su ta ranka prasidėjo kažkokie keisti fokusai… Ištepusi tuo pačiu tepaliuku nuo uždegimo, apvyniojau ranką elastiniu bintu ir prisėdau prie kompiuterio.
Besėdėdama pajutau, kaip kažkas veržia ranką. Truputėlį ją palanksčiau ir bemankštindama pajutau, kad aš tos rankos nebegaliu sulenkti taip, kaip ankščiau. Išsigandusi pradėjau ieškoti rankai patogios padėties, bet tas veržimo pojūtis didėjo, kad net teko nuvynioti elastinį bintą.
„Andriau, kažkas darosi tai rankai… Pažiūrėk, kaip ji sutino“, – tariau apčiuopusi prie alkūnės patinimą.
„Oho… Kas čia dabar?“ – nustebo ir jis.
Ir staiga ta vieta ėmė didėti. Skausmas buvo toks neapsakomas, kad sulaikyti ašarų buvo neįmanoma.
„Andriau, nebegaliu… kaip skauda… plečiasi ranka… Atrodo taip, lyg kažkas ten tuoj tuoj trūks, plyš“, – išsigandau.
„Maže, ką daryti?“ – klausė vyras.
„Nežinau“, – verkiau.
Tuo metu Andrius pačiupo mobilųjį telefoną ir paklausė, ar kviesti greitąją.
„Nežinau, – atsakiau aš. – Nežinia, ką jie pasakys, nes čia nekraujuoja, ir jaučiu, kad nelūžo…“
Įkvėpusi oro, bandžiau sulaikyti ašaras ir nusiraminti. Tačiau man nepavyko – skausmo spazmas vėl smogė į tą pačią vietą.
„Tiek to… Duok telefoną – išsikviesiu greitąją, čia kažkas nenormalu“, – apsisprendžiau ir paėmusi telefoną iš vyro rankų paskambinau greitosios pagalbos numeriu.
Verkdama viską atsiliepusiai moteriai paaiškinau, tačiau ji manęs vos neišvadino kvaišele: “Kaip tai plečiasi ranka? Ten nėra kam plėstis. Nenusišnekėkite.“
Nenorėdama, kad moteris padėtų ragelį, dar kartą smulkiai ir ramiai nupasakojau, kas vyksta.
„Ką jūs man aiškinate? Aš jums sakau, kad niekas ten negali tinti!“ — atšovė ji.
„Jūs daktarė, kad taip kalbate?“ – neiškentusi tos moters abejingumo paklausiau.
„Ne, o jūs medikė, kad taip kalbate?“ – neatsiliko ji.
„Jums skauda ar man? Aš gi jaučiu, liečiu“, – neištvėriau.
„Tai kreipkitės į savo šeimos gydytoją“, – baigė pokalbį atsiliepusioji.
Moteriai betariant šiuos žodžius, ranka ir vėl suspazmavo, skaudėjo nežmoniškai. Piktu balsu išrėžiau, kad šiandien yra Mindaugo karūnavimo diena, kad tokią dieną šeimos gydytoja nedirba, kad iki rytojaus mano ranka gali virsti kalade malkoms kapoti... Ir tik tada toji moteris liepė man laukti greitosios.
Kol atvažiavo greitoji, ranka dar labiau ištino ir aš negalėjau jos nei ištiesti, nei sulenkti. Mane su Andriumi nuvežė į Lazdynų priimamąjį, kur daktaro pralaukėme gal valandą. Beje, žmogus, kuris mus atvežė, išlipęs iš greitosios ir pamatęs mano ranką neteko amo…
Ranka buvo sutinusi nuo alkūnės iki pažasties. Gydytojas buvo įsitikinęs, kad aš ranką susitrenkiau. Įtikinėjau, kad niekur jos neužsigavau ir paaiškinau, jog prieš kelerius metus jau buvo nei iš šio, nei iš to plyšęs tos pačios rankos raumuo. Tada daktaras nusiuntė mane pasidaryti rentgeno nuotrauką.
Grįžusi atgal, gavau adatą į šikynę ir teko laukti už durų, kol praeis 10 minučių, per kurias visi raumenys turėjo atsipalaiduoti.
„Na ar sumažėjo patinimas?“ – paklausė daktaras po dešimties minučių.
Aš patraukiau megztuką nuo tos rankos ir, rodydama tą mistinę vietą, tariau: “Ne. Skausmas taip pat nedingo.“
„Per sutinimą mes nematome priežasties. Gal plyšo raumuo, o gal ir ne. Gal jūs pasitempėte sausgysles. Išrašysiu jums vaistų nuo uždegimo. Palaukite, dar pasikviesiu savo kolegą“, – pasakė jis.
Abu gydytojai nesuprato, kas nutiko, ypač todėl, kad sakiau niekur rankos nesusitrenkusi. Padėkoję už pagalbą išėjome.
Apie savo negalavimą pranešiau bendradarbei. Ji sunerimusi palinkėjo man kuo greičiau pasveikti, kad galėtume visi važiuoti į Lenkiją. Antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį rankos patinimą mažino ledas. Skausmas nuo to neišnyko, tik sumažėjo iki tokio lygio, kad pati galėjau savarankiškai nusirengti ir apsirengti.
Labai apsidžiaugiau, naiviai tikėdamasi, kad iki kelionės į Lenkiją ranka visai išgis, kad pavyks nuvykti į kaimą. Bet penktadienio vakarą ranka pamėlynavo.
Prakentėjusi skausmus visą savaitgalį, pirmadienio rytą paskambinau į savo kliniką. Užregistravo vizitui pas tuo metu dirbusią gydytoją. Nuvažiavome vakare į polikliniką, papasakojome gydytojai, kaip ir kas buvo, parodžiau ranką…
„Ir jūs kenčiate tokius skausmus nebe pirmą dieną?“ – nustebo gydytoja. Tada nusiuntė mus į Lazdynų ligoninės priimamąjį. Jame pralaukėme nuo 19 iki 23 valandos. Kai Andrius ekranėlyje pamatė mūsų numerį, net šyptelėjome – pagaliau mane apžiūrės. Įžengusi į daktaro kabinetą nežinojau, nuo ko pradėti. Bet parodžius ranką viskas ėjosi savaime.
„O kas čia?“ – keistu tonu paklausė daktaras. Norėjau jam atsakyti, kad šiaip sau išdažiau ranką mėlynai, bet susilaikiau. Papasakojau jam visą istoriją. Paskyrė dar vieną rentgeno nuotrauką.
Grįžę į kabinetą, nieko aiškaus neišgirdome, tik gavome dar vieną siuntimą — šįkart pas sausgyslių specialistą. Jis pasakė, kad viskas gerai. Galiausiai man buvo liepta nusipirkti vaistų nuo skausmo ir dvi savaites rankos visiškai nejudinti. Ją sugipsavo. Apžiūrėjo ir dar vienas gydytojas... Vėl išgirdau tik tai, kad aš neva kažkur tą ranką stuktelėjau.
Po to, kai išgėriau pirmą tabletę nuo skausmo, man tapo taip silpna, kad net sunkiai išlipau iš lovos. Pamaniau, kad dozė man, taip mažai sveriančiai, per didelė. Kitą dieną išgėriau tik pusę tabletės. Tačiau ir nuo jos pasidarė klaikiai bloga.
Ketvirtadienio vakarą mane pradėjo krėsti šaltis. Penktadienį jau visa drebėjau. Temperatūra pakilo iki 39 laipsnių, o pulsas buvo 105 dūžiai per minutę. Naktį beveik nemiegojau, skaudėjo krutinę ir purtė šaltis.
Ryte Andrius iškvietė greitąją, nes visai nebeišlipau iš lovos. Tačiau atvykusi medikė, mano manymu, dirbo atmestinai. Patikrinusi mano širdies būklę pareiškė, kad toks dažnas širdies plakimas yra normalus, nors jos pagalbininkas jai sušnabždėjo kažką apie viršytą normą. O kai medikė pažiūrėjo į mano gerklę, pareiškė, kad tai peršalimas — mūsų pasakyta temperatūra peršalus normali, ir krutinę skauda būtent dėl jos.
Ji patikino, kad man tiesiog gripas, ir suleido „Ketanovo“. Išeidama patarė pasirodyti šeimos gydytojai.
„Andriau, mane jau užkniso... Šiandien šeštadienis“ – pradėjau.
„O rytoj sekmadienis“ – pertraukė mane vyras.
„Taip, ir žinai, ką tai reiškia? Kol ateis pirmadienis, man gali pablogėti dar labiau“, – įvertinau situaciją.
Norėjosi verkti. Išgėrusi vaistų ir pamiegojusi dar šešias valandas, visai nebegalėjau pajudėti. Nutariau vėl kviesti greitąją. Vyliausi, kad dirbs jau kita pamaina. Geriau dar sykį ją išsikviesiu, nei leisiu neaiškioms baciloms mane nuvaryti į kapus. Aš dar noriu gyventi! Man nesvarbu, kad aš turiu judėjimo ir regėjimo negalią. Aš, kaip ir visi, esu žmogus. Turiu jausmų, svajonių…
Greitoji atvyko.
„Ką jus sakote? Čia ne gripas. Jūsų širdies plakimas labai dažnas – 134 per minutę. Temperatūra virš 39. Kas čia jums diagnozavo gripą?“ – kalbėjo medikė.
„Ryte mes buvome išsikvietę greitąją ir jūsų kolegė pasakė, kad tai gripas“, – ramiu balsu atsakė jai mano vyras.
„Suleido „Ketanov“ ir išvažiavo“, – pridūriau prie vyro pasakojimo.
Medikė Andriui liepė pakviesti vairuotoją iš greitosios ir pasakė, kad mane tučtuojau reikia vežti į ligoninę. Po to viskas vyko kaip kine: mane paguldė į tokius minkštus, maišelinius neštuvus, panašius į hamaką. Norėjau verkti — jaučiausi lyg gulėčiau numirėlių maiše.
„Zuiki, nepalik manęs“, – ištariau, kai mane paguldė į neštuvus su ratukais ir vežė greitosios automobilio link.
„Nepaliksiu, maže. Nepaliksiu. Aš einu tik buto duris užrakinti“, – patikino vyras.
Grįžęs Andrius atsisėdo į greitosios pagalbos automobilį ir visą kelią buvo įsikibęs į mano ranką. Rašant tai, mano skruostais teka ašaros. Prisimenu tą akimirką, lyg tai būtų įvykę ką tik. Aš tuo metu maniau, kad neišgyvensiu, net Andriui kalbėjau apie tai, kur norėčiau būti palaidota...
Mane nuvežė į Antakalnio ligoninę, priimamojo darbuotojos puolė mane apžiūrėti. Tiesą sakant, mane čia atvežė tik dėl to, kad galvojo, jog negalavimo priežastis yra širdies liga. Tačiau peršvietę plaučius diagnozavo plaučių uždegimą. Tad be jokių klausimų mane paguldė į palatą, kurioje jau gulėjo keturios moterys.
Kaip niekad jaučiau rūpestį iš medikių pusės. Paėmė kraują iš venos, greit šalia mano lovos pastatė lašelinę ir t.t. O kai pamatavo temperatūrą, tai Andrius nugirdo, kaip seselė budinčiai daktarei pranešė, kad mano temperatūra yra labai aukšta, net 40 laipsnių. Į tai buvo greitai sureaguota – man suleido į veną vaistų ir atėjo budinčioji daktarė.
„Ar jūs galite likti prie jos per naktį?“ – moteriškas balsas paklausė Andriaus.
„Taip. Vis tiek man nėra kaip dabar parvažiuoti, jau beveik vidurnaktis, mašinos neturime“, – atsakė mano vyras.
„O ar galima ir kiek tai kainuos?“ – iš smalsumo paklausiau, nes teko girdėti, kad ligoninėje pašaliniams žmonėms reikia susimokėti už lovą.
„Galima, mes net džiaugiamės, jeigu artimas žmogus lieka. Mokėti nereikia. Va, šalia yra laisva lova, gulkitės. Jeigu atvežtume naują ligonę, tai jums duosime vežimėlį, kuriame patogiai galėsite numigti“, – man ir Andriui kalbėjo daktarė.
Maniau, kad tikrai galiu neišgyventi. Taigi, Andrius miegojo tarp penkių moterų. Bet koks ten tas miegas, kai kas pusvalandį pabusdavo ir paglostydavo man ranką, nuvalydavo prakaitą nuo veido, duodavo vandens atsigerti, stebėjo lašelinę... Tik sulašėjus lašelinei Andrius ramiau miegojo, o ir aš kažkaip užmigau.
Į Lenkiją taip ir neišvažiavome. Andrius nėra buvęs užsienyje. Jis pirmą kartą būtų išvykęs už Lietuvos ribų, ir aš kaip tik dėl tos priežasties labiausiai troškau tos kelionės. Bet vyras nuramino mane, liepęs apie tai negalvoti.
Ligoninėje gulėjau beveik 10 dienų. Per tas dienas man darė įvairiausias procedūras, pvz.: rijau zondą, į veną leido jodą, tam, kad galėtų šviesti inkstus, darė echoskopiją, kad patikrintų širdies formą, jos veiklą ir t.t.
Po visų procedūrų sužinojau, kad skrandyje yra išvarža, o inkstuose – cistų, smėlio, akmenukų… Galiu jau pradėti statyti namą. Vienu žodžiu, turiu daug ir įvairiausių bėdų. Guodė mane tik tai, kad su tokia širdute aš gyvensiu dar ilgai, reikia tik ramiai gyventi, nes būna permušimų ir vienas vožtuvas gerai neveikia. Tai man buvo ne naujiena, žinojau nuo paauglystės.
Grįžusi namo dar kurį laiką jaučiau galvos skausmą ir buvau beveik be jėgų, tad dar porą dienų gulėjau lovoje. Kai organizmas nebegavo stiprių antibiotikų ir lašelinių, visos jėgos sugrįžo. O trečią dieną nuvykau į Karoliniškių polikliniką parodyti kitiems daktarams savo ranką, kuri vis dar buvo sugipsuota.
Nuėmus gipsą ir padarius rentgeno nuotrauką paaiškėjo, kad yra skilęs kaulas. Deja, atgal sugipsuoti buvo negalima, todėl daktaras liepė įsigyti įtvarą ir kuo mažiau ją judinti.
Ko gera kyla klausimas, kaip skilo kaulas, jei niekur rankos nesusitrenkiau? Tai atsitiko dėl vienos priežasties, kurią aš pati neseniai sužinojau. Šeimos gydytoja man liepė pasidaryti osteoporozės tyrimą. Taigi, prie visokiausių mano bėdų prisidėjo ir kaulų retėjimo liga.
Ei, prašyčiau susilaikyti… Gailesčio man nereikia! Gyvenimas tuo nesibaigia, tad aš kaip gyvenau vakar, taip gyvensiu ir rytoj. Tik kasdien vis labiau ir labiau rūpinsiuosi savimi. Man atrodo, kad man gyvenimas duotas tam, kad išmokčiau viską priimti tinkamai. Ne kiekvienas žmogus ištvertų tai, ką aš ištvėriau. Ne kiekvienas žmogus mokėtų į tam tikrus dalykus žiūrėti blaivia galva.
Mano gyvenimo tikslas yra eiti į priekį, o iš gyvenimo imti viską, ką jis duoda. O ko neduoda — pasiimti pačiai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
