Rašau jums šį laišką kaip anonimas, norėdamas išsipasakoti, nes neturiu kam. O sulaukti kitų žmonių nuomonės yra labai malonu ir įdomu. Kai man buvo 10 metų, pradėjau stebėti, kaip mano šeima ritasi į apačią. Pinigų, maisto trūkumas, blogas gyvenimas... Visą laiką buvo skaudu tai stebėti, nesvarbu, kad dažnai ko nors negaudavau.
Šiek tiek paaugęs įsigijau kompiuterį. Už pirmus pinigus, gautus iš draugo tėvo, pas kurį dirbau visą vasarą. Tada man buvo 12 metų. Manau, manęs dirbti net nebūtų ėmęs, jeigu nebūtų matęs mano padėties.
Nusipirkęs kompiuterį pradėjau mokytis programavimo. Taip, tai buvo labai sunku, bet išvydęs, kaip sunku mano mamai, judėjau į priekį, nesustojau. Buvo skaudu, ne viena išlieta ašara, ne viena ir valanda, praleista prie mokymosi. Man šiuo metu tik 14 metų, bet į gyvenimą žvelgiu visiškai kitomis akimis.
Nesu vaikas, kuris dar mąsto, kaip mokykloje gauti geresnius pažymius. Viskas, ką darau, – mąstau apie pinigus, kaip jų galėčiau uždirbti, kaip galėčiau padėti mamai įsigyti ką nors naujo ar sumokėti mokesčius. Galbūt net šiek tiek pagerinti gyvenimą. Neprašau išmaldos, tiesiog noriu pasakyti, kad kenčia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai.
Po ilgo mokymosi pradėjau po truputį uždirbti. Dabar galiu pasakyti – džiaugiuosi, kad egzistuoju. Kad galiu padėti savo mamai gyventi geriau, galiu nupirkti maisto.
Visi į vaikus žiūri kaip į labai keistus objektus – klounus, dar nepatyrusius gyvenimo skonio, nieko nemačiusius. Per visą gyvenimą buvo skaudžiausias etapas, kai mačiau, kaip mama verkdavo, kai neturėdavo už ką sumokėti mokesčių, už ką nupirkti pavalgyti... Dabar atsigauname – mama dirba, aš – kiek galiu, dirbu, kiek galiu, padedu.
Keisčiausia, kad nebejaučiu kasdienybės džiaugsmo, nebejaučiu laimės, mano veide šypseną išvysti – retenybė. Kiekviena diena man – tik eilinė darbo diena, per kurią stengiuosi uždirbti kiek nors pinigų, kad galėčiau padėti mamai. Paskutinį kartą tėtį mačiau, kai man buvo 8 metai. Nuo tada jis man egzistuoja tik prisiminimuose. Mama išsiskyrė su juo, bet jeigu taip nutiko – vadinasi, taip buvo lemta.
Nesu išlepintas vaikas ir galiu drąsiai pasakyti – vertinkite tai, ką turite! Mama jus pagimdė, suteikė gyvybę, ji yra jūsų artimiausias žmogus. Kad ir kaip sunku būtų, judėkite į priekį taip, kaip galite. Nauja viltis – nauja galimybė, nauja galimybė – naujas gyvenimo išbandymas...
Kad ir kaip gyvenimas erzintų, privalai nesustoti, kadangi sustojęs tik įrodysi, koks esi silpnas, ir būsi nenaudingas. Eilinis vaikas turbūt norėtų naujų žaislų, pinigų visokiems mėsainiams, o viskas, ko noriu aš, – šypsenos mamos veide.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų spalio 23 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
