Vilkiko vairuotojas atskleidė, kiek pabėgėliai siūlė už kelionę

Šiais laikais visi prašo. Kas sveikatos, kas pinigų, kas laimės, meilės, reitingų, rinkėjų balsų, postų ar prieglobsčių. Jei rastume nors vieną žmogų, kuris nieko neprašo, būtų galima statyti jam paminklą nuo visos žmonijos. Aš pirmasis paaukočiau pinigą ir tai būtų savanoriška auka, o ne taip, kaip dabar aukojama – neaišku kam ir dėl ko.

Mandagiai atsakiau, kad važiuoju ne į tą pusę, ir žvilgtelėjau į galinio vaizdo veidrodžius, kad įsitikinčiau, ar nestovi daugiau giminaičių.<br>„Scanpix“ asociatyvioji nuotr.
Mandagiai atsakiau, kad važiuoju ne į tą pusę, ir žvilgtelėjau į galinio vaizdo veidrodžius, kad įsitikinčiau, ar nestovi daugiau giminaičių.<br>„Scanpix“ asociatyvioji nuotr.
Beveik kas savaitę pravažiuoju vietą prie Eurotunelio, kur policija vaikosi pabėgėlius.<br>„Scanpix“ asociatyvioji nuotr.
Beveik kas savaitę pravažiuoju vietą prie Eurotunelio, kur policija vaikosi pabėgėlius.<br>„Scanpix“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Kęstutis Grubliauskas

Oct 24, 2015, 6:55 PM, atnaujinta Oct 8, 2017, 1:51 AM

Pasiūlymas prie Eurotunelio

Beveik kas savaitę pravažiuoju vietą prie Eurotunelio, kur policija vaikosi pabėgėlius. Neseniai, tai stebėdamas, pajutau nuoskaudą dėl tokios smulkmenos. Aš, daug dirbantis žmogus, savo šefui skambinu senute „Nokia“, o jie, atsistoję šalia mašinos, demonstratyviai brauko per delno didumo ekraną ir prašo leisti pasislėpti mano „fūroje“. Ne tik pasislėpti, bet dar ir pasivažinėti.

„Būk geras, nuvežk vieną šeimą į Angliją. Šeima nieko bloga nedarys, – vyras parodė daugiavaikę šeimą, susidedančią iš penkių vienodo amžiaus barzdočių ir apsigaubusios moters. – Jie visi broliai ir viena žmona. Visi viena pavarde“, – pridūrė ir plačiai nusišypsojo.

Broliai taip pat padovanojo po šypseną. Gal nelabai tiksliai supratau jo mintį, bet kaip supratau, taip ir paklausiau: “Kiek žinau, paprastai jūsų vyras turi kelias žmonas, o čia kažkokia nauja tradicija – viena žmona ir penki vyrai?“

Laimei, jis nesuprato mano lietuviško humoro, pasakyto silpna anglų kalba, ir išsitraukė piniginę, nepalyginamai storesnę už telefoną. Iš neblogos anglų kalbos, storos piniginės ir išdidžios laikysenos supratau, kad jis yra tų nelegalių turistinių kelionių organizatorius.

„Aš tau duosiu net penkis šimtus eurų“, – pasiūlė kilniaširdiškai.

Mandagiai atsakiau, kad važiuoju ne į tą pusę, ir žvilgtelėjau į galinio vaizdo veidrodžius, kad įsitikinčiau, ar nestovi daugiau giminaičių. Mes dažnai tyliai pasidžiaugiame, kai kitą skriaudžia, o jų visų labai stiprus kolektyvinis jausmas. Jie tuoj susiburia ir vieningai ginasi. Jie nemėgsta gyventi kaip mes – atsiskyrę, atsitvėrę.

„Gerai, duosiu aštuonis šimtus, – pakėlė kainą, matydamas mano neryžtingumą. – Mačiau tavo šaldytuve pliusinė temperatūra. Nukabink spyną ir eik į barą atsigerti kavos, kitką mes patys padarysime.“

Siūlė važiuoti į Lietuvą

Taip, kainos pakilo. Tais ramesniais laikais už užsienietį lietuvišku pasu tik du šimtus baksų siūlydavo, nes tie, matyt, biednesni buvo, o šie naftos pinigais švaistosi. Jei pasiderėsi, kaip tikrame rytų turguje, tai ir daugiau gausi, bet jei tik pradėsi derybas, tada viskas – neišsisuksi, nebepaleis.

Todėl vėl pakartojau kaip „Tėve mūsų“ iškaltą frazę: “Aš į Lietuvą važiuoju, norite – nuvešiu. Lyja pas mus dažnai ir už tą lietaus vandenį nieko mokėti nereikia. Kibiras vandens kibirui aukso prilygsta. Nepalyginsi su valdiška kelių šimtų eurų auka. Važiuojame. Net slėptis nereikės.“

Broliai sukluso. Paprašė tiksliai angliškai pasakyti šalies, kur auksą kibirais semia, pavadinimą. Pasakiau. Visi penki, net ir žmona, išsitraukė išmaniąsias dėžutes, prijungtas prie mobiliojo interneto. Su nuoskauda žvilgtelėjau į savo senutę „Nokią“, kuri ir paprastą ryšį sunkiai pagauna – ką jau kalbėti apie mobilųjį internetą.

Rytietišką turgų esu matęs tik per televizorių, bet ten žmonės šypsosi. O šie kažką labai piktai pradėjo aiškinti, tada vadovas parodė į Eurotunelį ir iš piniginės ištraukė pluoštelį pinigų.

Ta didelė degalų kolonėlė yra prie įvažiavimo į Eurotunelį, o į ją užsuka ir tie, kurie išvyksta iš Anglijos ir tie, kurie atvyksta į ją. Todėl be papildomos informacijos jie negali žinoti į kurią pusę važiuoja automobilis (dabar jau apie porą mėnesių tą kolonėlė uždaryta). Supratau – nežinau, iš kur žino, bet vis dėlto žino, kad aš važiuoju į Angliją. Bet nepasidaviau. Griežtai paskiau, kad važiuoju į Lietuvą ir užsidariau langą.

Jie, kažką piktai paburnoję, dingo tarp mašinų eilių. Daug toje vietoje triukšmauti negali, nes šalia yra tarnybos, saugančios Eurotunelį. Jos kartais užsuka ir į kolonėlę.

Staigmena po priekaba

Dar truputį palaukęs, apėjau priekabą, patikrinau spyną, spaudą ir nuvažiavau į tunelį. Nuo kolonėlės iki pirmųjų vartų – apie 200 metrų. Kadangi tame terminale paėmiau kolegos rumuno priekabą (jį dėl kažkokių priežasčių grąžino iš tunelio), tai specialioje aikštelėje teko laukti naujo užsakymo numerio. Taigi, apie pusvalandį stovėjau gerai saugomame terminale.

Po to prancūzų pareigūnai nuvarė peršviesti priekabą, anglai patikrino pasą, nuvarė į specialią vietą dar vienai papildomai patikrai. Ir tik ten šuo ištraukė vieną pabėgėlį iš po priekabos. Nežinau, ar jis buvo vienas iš penkių brolių, ar kitas – neatskirsi.

Tai, kad priekabą paėmiau terminale, ir kad nelegalaus keleivio neužfiksavo prancūzų skanavimo įranga, išgelbėjo mane nuo problemų. O pažįstamas įkliuvo. Jam pažadėjo tūkstantį svarų, o gavo šešis mėnesius kalėjimo. Pabėgėlius ištraukė jau Anglijoje. Neseniai jo žmona buvo aplankyti, tai sakė, už gerą elgesį „numetė“ mėnesį ir Kalėdoms turėtų grįžti.

Kolega rumunas taip pat surizikavo. Aštuonis turistus susodino ant pieno produktų. Sugavo. Kiek jam žadėjo ir kiek davė – nežinau, bet klientas atsisakė krovinio. Tikriausiai anglai išsigando, kad keleiviai galėjo padaryti krovinį netinkamu vartoti. Po to įvykio su produktais, į Angliją keliamės iš kitų uostų. Atgal į žemyną grįžtame per Eurotunelį.

Vairuotojui – bemiegės naktys

Aš jiems nesakiau, kur važiuoju ir kada pajudėsiu iš terminalo. Reiškia, turėjo informaciją ir spėjo šmurkštelėti po priekaba važiuojant tą šimtą metrų. Kantriai gulėjo ant ašių, kol laukiau naujo užsakymo numerio.

Jo nepastebėjo prancūzų skanavimo įranga, ir tik anglų šuo ištraukė turistą iš po priekabos. Ir tokie dalykai vyksta nuolat. Aplink pastatė tokias aukštas tvoras, kad net varna nebeužskrenda patupėti, o jie vis vien slampinėja būriais. 

Vieną būrelį policija susemia – kitas kitoje vietoje išnyra. Atvirai paskysiu, gaila pareigūnų, lakstančių su „bananais“ paskui tuos pabėgėlius. Kai pasiseka eilinę grupelę užspęsti į kampą, tai susodina ant žemės ir atvažiuoja autobusiukas jų paimti. Tuo tarpu kitame gale pasirodo kita grupė.

Sukelto chaoso ir moralinės žalos pinigais nepamatuosi. Kokia suma reikėtų įvertinti prarastą vairuotojo laisvę drąsiai naktį išlipti iš mašinos ir pastovėti prie galinio rato? Prie to pridėkime bemieges naktis, kai reikia klausyti, ar nepjauna tento, neišleidinėja degalų. Kokia suma vertinti tas kelias smulkmenas?

Šaldytuve slėpėsi šešiese

O kiek dar jų yra? Jūs nepatikėsite! Nakvojau murzinoje aikštelėje prie Dunkerko uosto. Šaldytuvas tuščias, ant degalų bakų – spynos, tarp durų ištemptas diržas, tai miegojau ramiai. Ryte, prieš išvažiuojant, pamačiau, kad šaldytuvo durys praviros. Atidarau, o ten – draugiškas pasveikinimas. Atvirai pasakysiu, net pakinkliai suvirpėjo.

„Tu jau važiuoji? – paklausė, lyg niekur nieko, ir pridūrė. – Lauke lijo, mes čia truputį pagyvenome.“

Nei bėgti, nei muštis, nei šaukti. Norėjau užtrenkti duris ir policijai paskambinti, bet neabejojau, kad netoliese yra daugiau keliautojų, kurie atbėgs greičiau nei policija. Iš patirties žinau, kad su jais geriau nekonfliktuoti.

Todėl draugiškai paprašiau išsikraustyti iš „viešbučio“, nes važiuoju į šalį, kur lietūs lyja, drėgna, šalta ir pinigų mažai duoda. Suskaičiavau šešis laikinus gyventojus. Geri buvo, be problemų išlipo, bet šiukšles paliko. Kokias krūvas šiukšlių jie palieka, rodo net tos televizijos laidos, kurios transliuoja ašarą spaudžiančius reportažus.

Visada galima parodyti tendencingą reportažą ir iššaukti gailestį, bet to gailesčio nelieka, kai susiduri su nepagražinta realybe. Teko valdžios prašyti, kad leistų papildomą kartą išsiplauti šaldytuvą. Smulkmena, menkniekis: papildomi trisdešimt penki eurai, apie trisdešimt papildomų kilometrų, sugaišta pora valandų. Nuo tų smulkmenų viskas ir prasideda.

Netiki, kad gyvens taikiai

Mums valdžia aiškina, kad pabėgėliai gražiai taikiai gyvens už Pabradės tvoros. O aš sakau – jokios tvoros jų nesulaikys. Prasidės tarpusavio riaušės, nes, sukišti po vienu ankštu stogu visi tikrai nesugyvens draugiškai. 

Vienoje įmonėje mano mašiną nuolat iškrauna irakietis. Jis į Angliją pakliuvo su pirmąją pabėgėlių banga, kai Amerika nuvertė Husseiną. Dažnai pasišnekučiuojame. Iš kalbos išėjo ir paklausiau, kaip pas juos sprendžiami kivirčai, nesutarimai.

„Labai paprastai“,- atsakė ir perbraukė nykščiu per kaklą.

Nesusilaikiau nepaklausęs, ar Husseinas geras buvo.

„Blogas, bet buvo tvarka“, – atsakė vienareikšmiškai.

Neabejoju, kad ir pas mus greitai bus dar blogiau, nei yra dabar. O kai pradės juos integruoti į visuomenę, turėsime tai, ką turi didieji Europos miestai. Kas netikite mano žodžiais, pasivaikščiokite Paryžiaus, Londono priemiesčiais kur gyvena kažkada buvę nekalti vargšai pabėgėliai. Atvykę išsipirks butus, namus ir kurs savo kvartalus.

Rūpimas klausimas – iš kur pinigai?

Visada kyla klausimas, iš kur tie vargšai gauna pinigų tokioms brangioms kelionėms. Pardavus viso kaimo arklius, nesurinksi tiek, kiek kainuoja kelionė vienam žmogui, o keliauja juk ištisomis šeimomis. Už kelis tik į Angliją pervežtus nelegalus siūlo nuo 500 eurų iki 1000 svarų. O kur dar išlaidos iki Eurotunelio, maistas, rūbai, galiausiai – specifiniai moteriški reikmenys.

Tai yra gerai suplanuota akcija. Įvairūs kovotojai neįveikia vakarietiškų ginklų, nenugali mūšio lauke, tai jie remia pabėgėlius. Užtvindys Europą prašytojais, ramybės drumstėjais ir vargšais apsimetusiais kovotojais, kurie sudrebins demokratinį Vakarų pasaulį iš vidaus. Išbandyta ir efektyvi partizaninio karo taktika – kelti chaosą priešo teritorijoje, esančioje toli nuo fronto linijos.

O tie žmonės tai sugeba, nes jie nieko nebijo ir nėra ko jiems prarasti. Tai įrodo dešimtmečius trunkantis pasipriešinimas paprastais ginklais prieš moderniausius Vakarų ginklus. Jau tūkstančius metų Vakarai bergždžiai bando primesti Rytams savo vertybes. Negi dar nepasimokė?

Ai, šūksnis tyruose.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.